Reynisfjara juodo smėlio paplūdimys, Skogafoss krioklys, Kerid krateris, Oxarafoss krioklys

Kadangi gero oro pranašystė išsipildė, diena išpuolė gan aktyvi. Pirmiausia evakuavomės iš stresinio kempingo ir užsukom į šalia Viko esantį Reynisfjara juodo smėlio paplūdimį. Aišku, visur pakrantėse kur keliavom tas smėlis buvo juodas, bet būtent šis yra populiari vieta dėl maloniai lūžtančių bangų ir fotogeniškų vaizdų. Įdomu tai, kad kai kurios tų bangų būna labai pavojingos ir žiūrovai kartais mėgsta stebėti jų ridenamus turistus.

Dėl pavojingų bangų pavojaus Reynisfjara paplūdimys padalintas į zonas – žalią, geltoną ir raudoną. Kai stende prie įėjimo dega geltona lemputė, lankytojai negali patekti į geltoną zoną, o degant raudonai – į raudoną. Dar viena taisyklė – niekada neatsuk nugaros į vandenyną. Mūsų vizito metu degė geltona, buvo kelios smagesnės bangos.

Kitas tikslas – Skogafoss krioklys, vietos traukos objektas su parkingu – baisiu kempingu šalimais (vakar rinkomės tarp jo ir Vik, buvo labai sunku apsispręsti). Pats krioklys 60 m aukščio, lengvai pasiekiamas iš Reikjaviko ir nereikalauja ilgų žygių, tad žmonių prie jo susirenka daug. Vandens purslus puošia žavios vaivorykštės. Užlipę viršun porą km praėjom hikingo taku ir apžiūrėjom dar kelis krioklius. Pats pilnas takas ilgas, su ledyno kirtimu, jo gale paprastai tektų nakvoti ir kitą dieną eiti atgal arba rezervuoti brangų kalnų autobusą. Deja, kriokliai gan greit atsibodo, nors pasitaikė keli žavūs vaizdai. 

Nusileidus minia jau buvo kaip koncrte. Leisdamiesi matėm itin miklių vaikų grupę su pilna ekipuote, matyt bus kankinami pilnu žygiu. Kaip kontrastas kiti vaikai jau įpusėję lipimą verkė. Nors nėra labai baisu, sunkiausia dalis tik užsikorimas į krioklio viršų, viso per tuos porą km turėjom 211 m sukilimo.

Dar vienas objektas, kurį aplankėm, buvo Kerid krateris – sprogstamasis, susiformavęs prieš 6.5 k metų. Prasiėjimas ketera ir nusileidimas nesunkūs, trukom vos 40 min. Užsukom todėl, kad galima neapsikraunant palypėti žemyn. Apačioj gražus ežeriokas.

Po kraterio numatyta kryptis – Oxarafoss krioklys Þingvellir nacionaliniam parke. Pats krioklys nėra ypatingas, 13 m aukščio. Smagumas tame, kad iki jo galima žygiuoti kanjonu, kurį sudaro dvi tektoninės plokštės – vienoje pusėje Šiaurės Amerikos, kitoje Eurazijos. Žemynai vienas nuo kito skiriasi 1–18 mm per metus greičiu. Tai vienintelė vieta pasaulyje, kur galima pamatyti šias dvi tektonines plokštes ir Vidurio Atlanto kalnagūbrį virš žemės.

Įdomu tai, kad Öxarárfos žmogaus darbo vaisius. Öxará upė perkelta prieš šimtus metų, vandenį nukreipiant į Almannagjá tarpeklį. Taip vietinis pralamentas galėjo turėti pakankamai vandens susirinkimų metu. Vienoje iš atsiradusių daubų senovėje skandindavo nusikaltusias moteris. Viso nuo 1602 metų Þingvellir srityje nukirsdinta 30 vyrų, 9 sudeginti, 15 pakarti ir 18 moterų nuskandinta (šią aktualią informaciją nurašiau nuo informacinio stendo parke).

Pasirinkom prasiėjimo pradžią nepopuliariam parkinge, kad būtų mažiau žmonių. Viso trukom 40 min, gavos pora km netikėtai lengvu ir gerai įrengtu taku. Norint išsamiau patyrinėti tektonines plokštes, tane rajone yra ir daugiau žygių pasirinkimų.

Nakvojom paprastam kempinge šalia geizerinės. Nedaug žmonių, tačiau tamsu ir valgyt teko gamintis lauke. Kadangi nelijo, bėda nebaisi, tik sušalom.