Hverfjall, Hverir, Leirhnjukur, Detifoso krioklys
Po lietingos nakties sulaukėm malonaus apysausio ryto. Miegui netyčia palikom pravirą automobilio langą, tai matyt jau adaptavomės prie islandiško oro.
Iškart sukom palaipiot į Hverfjall ugnikalnį. Šitas 396 (o gal ir 420) metrų krateris primena iškilų juodą kūgį. Tai vienas didžiausių ir geriausiai išsilaikiusių tokio tipo kraterių pasaulyje. Kažkaip gavos, kad ugnikalnių sistemoj veržiantis lavai dalis jos padengė ežerą ir tada įvyko bum. Tikrai verta palypėti ir pavaikščioti karterio viršuje. Dar užsinorėjau paslampinėt šalia esančiais lavos laukais. M norėjo mažiau, bet aš laimėjau viso su krateriu padarėm 6 km ir 250 m pakilimo. Kadangi pradėjom anksti ryte, žmonių beveik nebuvo.
Judėdami į Hverir geoterminę zoną užsukom į urvą, katrame davėsi John Snow su Ygritte – Grjótagjá. Žmonių daug, vanduo karštas, deja maudytis neleidžiama. Sako kartais temperatūra užkyla daugiau negu norėtųsi. Palaipiojom šlapiom uolom ir padarėm selfių.
Hverir zona buvo tikri pragaro vartai (įskaitant parkingo be tūliko kainą) su atitinkamu kvapu. Šita geoterminė zona pasižymi karštais purvo puodais ir rūkančiomis fumarolėmis, taip pat prie batų intensyviai limpančiu moliu. Kadangi visas plotas rūgštus, regione praktiškai nėra augmenijos.
Paslampinėję po zoną sulaipiojom Namafjall kalno taką (beje, vietom irgi rūkstantį). Lipti pradėjom nuo statesnės dalies, tad nusileidimas pasižymėjo optimalesniu patogumu, taip ir rekomenduoju daryti. Aš nuo tos statesnės dalies žemyn turbūt nebūčiau nusikabarojus. Viso gavosi 3.5 km ir 165 m kilimo. Iš Mt. Namafjall (Namaskard) atsiveria Myvatn ežero ir Hverfjall vaizdas, pats kalnas pasižymi tuo, kad dėl aukštos temperatūros net žiemą jo nedengia sniegas.
Pailsėję judėjom link Leirhnjukur. Tai aktyvus ugnikalnis, priklausąs Krafla kalderai. Paskutinis išsiveržimas buvo 1984 m., bet vietovė vis dar stebima. Vulkaną supa nedideli ežerai su geoterminiu vandeniu, garų angos ir dūmų kupinos fumarolės. Nuėjom 4 km ir užtrukom gerą valandą, buvo labai smagu tyrinėt šitą rūkstančią teritoriją. Jei reikėtų rinktis, statyčiau už šitą darinį, o ne Namafjall.
Nusprendėm gerokai pasiardyt, tad vakarop (akivaizdu, kad šią dieną nesiprausėm) pajudėjom link Detifoso krioklio, pasižyminčiu galingu vandens kiekiu (antras pagal galingumą Europoj). Beveik 100 m pločio ir 44 m aukščio srovė kelia pagarbą ir hipnotizuoja. Vaizdas ir garsas įspūdingi. Prie šio krioklio Xenomorphų Prometėjaus inžinierius, užkandęs juodosios dervos, užveisė gyvybę mūsų planetoj.
Pasisekė krioklį aplankyti vakare, tad žmonių buvo pakenčiamas kiekis. Legenda byloja, kad iš rytinės pusės, važiuojant prastesniu keliu, krioklys atrodo geriau. Tad turėjom planą kitą dieną pasivažinėti aplink, bet įvertinę situaciją nusprendėm, kad vis tik populiaresnė pusė mums patinka labiau.
Kempingų pasirinkimo nebuvo, pakeliuj pasitaikė tik vienas. Ypatingai šaltoj vietoj ir su itin šaltomis patalpomis (ir tamsia žemine virtuve, kas gan žavu, bet naktimis nelabai praktiška). Naktį maloniai atvėso iki 1 laipsnio, jau pasiilgau tų karštų 4 laipsnių naktų. Vėliau prasidėjo lietus ir oras truputį sušilo. Vienok dėl tokio oro negalėjau grožėtis aplink esančiu gamtos žavesiu. Laimingi turtingieji saldžiai snaudė šalia esančiame viešbutyje.
