Studlagil, Rjúkandafoss, rytinė pakrantė
Ryte sprukę iš šalčiokempingo, kuriame dar ir lijo, patekom į Studlagil kanjoną. Internetas bevažiuojant trūkinėjo (šitom situacijom naudojau tiek lietuvišką, tiek islandišką esim, nes vietom veikdavo tai vienas, tai kitas), bet pavyko išsirinkti tinkamą parkingą, iš kurio galima nusileisti kanjono apačion (šioje srityje galima patekti į parkingų “spąstus”, kur gauni tik apžvalgos aikštelę). Stovėjimo aikštelėj papusryčiavom, kadangi vakar žeminėj gudriai papildėm termosą karštu vandeniu.
Kanjono aukštis apie 30 m, gražioji dalis – 500 m ilgio. Kažkada seniai seniai galingas išsiveržimas pumpavo lavą į kanjoną. Dėl greito jos aušimo susiformavo bazaltinės kolonos, primenančios vargonų vamzdžius. Vandens erozija atliko likusį darbą. Kolonos iki 2009 metų brinko po vandeniu ir išlindo pastačius hidroelektrinę. Įdomu tai, kad iki 2017 metų apie kanjoną nieko nežinota (pirmosios foto padarytos 2016 ir publikuotos tik po metų).
Nervingai palaipiojau tais kolonų šmotais, pridariau milijoną foto. Viso gavos 5.5 km ir pora valandų. Vietos kioske pasisekė gauti gan pigaus maisto, tad užkandom ir atsigėrėm už “vienos sriubos kainą”.
Kadangi buvo pakeliui, o čia avių šalis, tai stabtelėjom pažiūrėti į senovines šitų gyvūnėlių slėptuves-tvartus, naudotas iki 1970 ir kalvę, naudotą iki 1940, o vėliau kuriam laikui reformuotą į bulvių sandėlį. Pora minučių iki slėptuvių atsitiktinai pastebėjom lengvai pasiekiamą krioklį, vadinamą Rjúkandafoss. 139 m aukščio, tai visai įsimintinas. Tiesa, tokių krioklių važiuojant matosi daug, bet iki daugumos sudėtingas priėjimas. O mes – tinginiai.
Popiet patapo labai šilta, likau tik su 2-3 rūbų sluoksniais. Apsipirkom Bonus, nusiprausėm ir pamirkom Eskifjörður baseine, o tada iškeliavom nuotykių ieškoti į rytinius fjordus. Dabar kurį laiką judėsim pakrante. Prognozė į pietus žada vėją ir stiprų lietų, o šiluma, atrodo, šliaužia link šiaurės, kurią ką tik palikom.
Apsistojom artimiausiame kempinge, pavadintame Reyðarfjörður. Tai buvo geriausias kempingas kuriame miegojom, labai jauki virtuvė (po vakarykštės ledinės žeminės šitas reikalas tolygus 5* viešbučiui) ir gražus vaizdas. Čia net nusimaudžiau duše – buvo taip šilta ir švaru, kad leidau sau surizikuoti. Naktį eilinį kartą nudžiugino šiaurės pašvaistė.
Iš maloniojo kempingo pajudėjom gan vėlai. Iškart nėrėm į lietaus ir vėjo zoną. Važiavom greta jūros. Sustojus regykloj, lįsdavau į striukę ir padarius kelis kadrus bėgdavau džiūti. Po kelių valandų ekstremalūs pojūčiai pabodo ir griebiau pigų (islandiškais terminais) viešbutį. Nemalonią dieną praleidom gan komfortiškai.
