Reikjaviko muziejai
Priešpaskutinį vakarą paslankiojom apie ugnikalnį, bet tasai jau buvo nurimęs. Sekančią dieną išėjo oficialus pranešimas, kad išsiveržimas baigtas. Ėjimui iki lavos trukdė prastas oras. Tad apžiūrėjom pavasarinio išsiveržimo lavą, užliejusią kelią į Grindaviką.
Penktadienį įsigijom Reikjaviko miesto korteles. Su jomis aplankėm 6 muziejus (daugiau nebespėjom) ir vietos maudyklą. Vakare leidom sau pavalgyti restorane, kadangi norėjom paragauti pūdyto ryklio ir avies galvos.
Kadangi Vogar kempinge apsistojom kelias naktis, užtikom keistą reiškinį. Paprastai priimtina, kad iškeliaujantys turistai maistą ir dalį reikmenų palieka naujai atvykusiems. Taip sakant “padėk artimam ubagėliui”. Taigi minėtame kempinge pastebėjom kokią tais moterį, na tokią nedidelę mielą turistę. Romiai valgo, pašnekina visus, tada susikrauna visų paliktus daiktus į terbikę ir dingsta. Tai vietos gyventoja, aptikusi neblogą pragyvenimo nišą – iki galo nesupratau, ar ji ten naktį ir anksti ryte kažką pasaugo bei prižiūri, ar tiesiog atvažiuoja, pavalgo ir “grybauja”. Bet kokiu atveju ji romiai ir maloniai susirinko mūsų keliautojams paliktus šviežius produktus, pledukus, kitos grupės paliktas gėrimų skardines ir išvažiavo.
Maždaug taip ir baigės kelionė po Islandiją. Vėlų rytą pripirkom artimiesiems šokoladukų su mormonų vaizdais, automobilį nuplovėm savitarnoj (įvyko patyriminis plovimas) ir pristatėm jį į nuomos punktą, o tada buvom mandagiai nugabenti į oro uostą. Galiu pasakyti, kad tai buvo pirma kelionė, kai labai norėjau namo.
