Keliavom 2 savaites rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo pradžioje, viską darėm ramiai, nemažai tingėjom. Rinkomės taupų variantą – patį paprasčiausią campervan (pigiausią pavyko rasti StarCar rental) ir kempingus. Valgyt gaminomės patys. Kasdien lankėmės vietinėse maudyklose, jos palyginti pigios, ten sušyli ir gauni dušą. Kempinguose maudytis neviliojo, nes būdavo  arba per šalta, arba purvina, arba eilės.  

Kelionei griežto plano neturėjom, važiavom aplink  salą ratu sudarę galimai lankytinų vietų sąrašą ir žiūrėjom, kaip seksis jas lankyti. Taikėmės pagal klimato sąlygas, teko aktyviai naudotis vietos orų programėle (kelis kartus išgelbėjo išvyką, tikslūs mapsai parodo tikrai realią situaciją, tad nepatyrėm legendinių islandiškų “netikėtų orų”). Daiktų daug neturėjom – pora Play linijų rankinių ir vieną ne per plačiausią registruotą bagažą. Vidury kelionės kartą skalbėmės. Rūbus susirinkom atsakingai, ką keisčiau, tai pasiimčiau rimtesnes lietui atsparias kelnes, likusiam garderobui priekaištų neturiu. Aktyviausiai lankomose vietose, ypač pietuose, stengėmės pasirodyti anksti ryte arba vakare, tad minių išvengdavom.

Būsiu nepopuliari. Mano akimis Islandija graži šalis, bet pervertinta. Manau, kad įdomiausia ji gal kokiam geologui, kuriam kiekvienas krateris ar uola ypatingi. Ar krioklių maniakui. Ar šiaip nemačiusiam uolų. Be to, erzino oras – tai šalta, tai vėjas, tai pliaupia, jei kur nors žygiuoji nuolat persirenginėji, visą laiką kabi ant peršalimo ribos. 

Kempinigų daug, bet tokių, kuriuose malonu apsistoti – vos keli (dauguma nuošalūs). Realiai norint patogiai keliauti, reikia turėti finansų geram kemperiui (arba viešbučiams) ir vakarienėms, arba su minia grūstis vasarą, kada šilčiau. Mes išsisukom tikrai nestandartiškai pigiai, tai vienintelis pliusas. Išlipti iš komforto – įdomu. Ar kartočiau? Abejoju, tiksliau gerokai patrumpinčiau maršrutą, kadangi Islandija turėjo kelis ypatingus šviesulėlius, kuriuos tikrai verta pamatyti. Galiu iškart išvardinti, kas man labiausiai patiko:

• Kelionė keistesniu (neasfaltuotu) keliu kažkur tarp Hofsos ir Akureyri. Nors pradžioj zyziau dėl pasirinkto “vaizdingo maršruto”, jis tikrai buvo gražus. Šiaip važiavimas vakarų – šiaurės puse buvo pats smagiausias. 
• Husavik – nes banginis pasitaikė neblogai nusiteikęs.
• Hverfjall krateris – ganėtinai netipiškas salai ir šiaip anksčiau matytiems krateriams. Atrodė gerai ir prieš lipant, ir įlipus. 
• Leirhnjukur – įtariu, kad šitą vietą turintys mažiau laiko praleidžia ir aplanko tik Hverir. Iš esmės sakyčiau visa Myvatn sritis yra verta vizito ir tyrinėjimų. 
• Detifoso krioklys – na tikrai įspūdingas. 
• Studlagil kanjonas – vertas apsilankymo ir pasikarstymo. Aišku, po jo kitos panašios “formacijos” nebeviliojo. 
• Jökulsárlón su “Deimantų paplūdimiu”. Tikrai gražu. Nors dėl ledynų neapsisprendžiu ar labiau patiko lagūna, ar vaikščiot šalia Svínafellsjökull. Vienok po jų kiti ledynai jau nebeviliojo.   
• Reynisfjara  paplūdimys – tikrai netikėjau kad patiks, bet jame praleidom nemažai laiko. Smagu žiūrėt į bangas, į nuo jų lakstančius ir pačiam palakstyt. Turbūt taip jau yra, kad amžinai galima žiūrėti į ugnikalnį ir į jūrą (vėliau amžinų spoksojimų sąrašas pasipildė geizerio stebėjimu). 
• Öxarárfos krioklys, tiksliau takas iki jo tarp tektoninų plokščių. Gal labiau dėl paties fakto. 
• Strokkur geizeris – lankėm du kartus, vėlai vakare ir anksti ryte. Abu kartus buvo osom. 
• Ir, aišku, ugnikalnio išsiveržimas. 

 

Grindaviko ugnikalnis 

Rugpjūčio 22 d, likus dviems paroms iki kelionės, prie Grindaviko vėl išsiveržė ugnikalnis. Kai atvykome, jis jau buvo truputį sumažėjęs, tačiau vis dar aktyvus ir neblogai matės visais kampais.

Skrydžiai naktį visad turi iššūkių, tad šitas ne išimtis. Pakeitę malonią 30 laipsnių tempą į 5, stovėjom košiami šalto vidurnakčio vėjo ir žiūrėjom į apytuštę taxi aikštelę. Iš parsisiųstų 3 vietinių programų rūšiuojant pagal gerumą dvi geriausios neveikė, o ta vienintele pasikūrusia atrodo naudojos tik Abdulas, Abdulahas ir Mohamedas. Ir visi jie buvo užsiėmę.

Pagaliau radom vieną vyrą, kuris beveik nepaklydęs nugabeno mus tik už 600 isk brangiau.

Šilti apartamentai įsikūrę ant kalvos, tad išlipus atsivėrė žavus vaizdas. Toks žavus, kad tėškiau žemėn kuprines ir pradėjau fotografuoti. Vėliau dar fotkinau ir iš kambario, kadangi žadėtas vaizdas į ugnikalnį nenuvylė. Beje, pro lėktuvo langą taip pat puikiai matėm raudonį.

Pirmąją naktį praleidom Airbnb bute pas žmones, kurių gyvai nematėm, bet anie akivaizdžiai buvo iš pietryčių Azijos, nes tik šio regiono gyventojai kalėdinėmis dekoracijomis žavisi ištisus metus. Koridoriuje šalia mūsų kambario durų grakščiai nutūpė mandagiai padabinta plastikinė eglė, kuri tamsoje netyčiom buvo nuspirta. Bet kokiu atveju išmiegojom gerai. 

Pirmą dieną planavom daug neveikt, tiesiog pasiimt auto, apsipirkt ir miegot, bet likimas lėmė, kad teko iššvaistyti gerokai daugiau brangios energijos. Automobilio atsiėmimas vyko geriau negu gerai – atstovas atvažiavo iki mūsų būsto ir nusivežė į ofisiuką. Pigiausią campervaną (be šildymo, aišku, bet su visais pilnais ir papildomais draudimais draudimėliais draudimyčiais) radome StarCar Rental. Tai nedidelė įstaiga, dalį auto akivaizdžiai pernuomoja, tačiau pasižymi itin konkurencingomis kainomis, lengvu bendravimu, paprastumu ir neįtikėtinai gerais vertinimais. Darbuotojas nedaugžodžiavo, pažiūrėjęs į mus pasakė “jums reikės miegmaišių” ir nieko neklausęs įmušė juos į kainą. Kadangi buvo visiškai teisus, tylėdami nuolankiai pritarėme. Į tokio labai paprasto kemperio – lovos komplektą įėjo pagalvės, plonos antklodės, keli indai, viryklė, puodas ir keptuvė. Viskas, ko prireiks elementariam išgyvenimui. Vėliau komplektą papildėm vienkartiniais indais, nes, pasirodo, vienu metu mums prireikia ne 2, o 4 – 5 puodelių ir t.t. Užbėgdama įvykiams už akių galiu pridėti, kad sekančią dieną dar įsigijome kelis pledus ir termosą. 

Maistą pirkdavom dažniausiai Bonus. Mėsos/žuvies neįpirkome, tačiau makaronai, košės ir dešrelės puikiai ėjo. Taip pat pataškydavome pinigus guminukams (kažkodėl Islandijoj buvo labai puikus visokių haribų pasirinkimas), kiaušiniams ir pomidorams. Iš Lietuvos atsivežėm šiek tiek sublimuoto maisto ir greit paruošiamų avižinių košių. 

Kadangi kempinguose būdavo arba šalta, arba purvina, arba eilės, prausdavomės vietos baseinuose. Tad jau patį pirmą rytą mokydamiesi rūbų svogūnavimo pagrindų siaubingai sušalom, tad lėkėm šildytis į vietos maudyklą (gulėdami maloniam 40 laipsnių vandeny galimai šiek tiek įdegėm). Vėliau bandėm romantiškai pakeliaut pakrante (netyčiom užsukom į muziejų, Islandijai nebūdingai nemokamą), kol galų gale viskas baigės jau tradiciniu važiavimu ratu aplink ugnikalnį ieškant geriausio priėjimo kampo. Po gero pusvalandžio grožėjimosi sustingusios lavos laukais beveik nudžiugom, kad omg omg o gal pasieksim Grindaviką. Viskas, aišku, baigės stop ženklais ir sargais, tad teko apsisukus vilktis į artimiausią kempingą (Vogar). Deja, kažkaip patingėjom paslankiot arčiau Mėlynosios lagūnos (t.y. nepasiekėm ankstesne lava užlieto kelio, kas galbūt būtų pakeitę kelis ateities įvykius). 

   

Pavakarieniavę ir kelias valandas numigę sulaukėm tamsos. Kėlėmės nelabai džiugiai, bet sutarėm, kad naktim daugiau nekeliausim, be to, vis tiek šalta Kempingas taip pat buvo gan aktyvus, nes kokia 70 proc. keliautojų ten matomai irgi atvyko tik tam, kad paspoksotų į grynu oru bandančią pakvėpuot magmą. 

Važiavom iki artimiausio parkingo, kurį nusižiūrėjom dieną. Aišku, šita vieta paliko įspūdį ir kitiems keliautojams, tad visa teritorija, įskaitant žiedus ir viadukus užsigrūdo automobiliais. Vietos pareigūnai buvo gan atsainūs ir už tokią nepagarbą taisyklėms tuo laikotarpiu, atrodo, nieko nebaudė. Dienos metu daugiausia ką padarydavo, tai pasakydavo kad “statykit kitoj kelio  pusėj”. Naktį viskas atrodė ramiau, o daugybė mažų švieselių judėjo ugnikalnio pusėn. Bloga pradžia pusė darbo – galvojom, kad pafotkinsim lavos velnią nuo apžvalgos kalvos, ir taip netyčia susiorganizavom ekskursiją. Kadangi planas buvo palypėti kelis metrus, išėjom be vandens ir prožikų. Taip žingsnis po žingsnio apturėjom 3 km žygį į vieną pusę laukais, kalvomis ir plyšiais. Skaitytojų ramybės dėlėi – kažkur maždaug iki tuo metu informaciniuose žemėlapiuose žymėtos pavojingos zonos (į kurių skirstymą įsigilinimo kiek vėliau). Trepsėjimą patamsy papildė netikėtas šiaurės pašvaistės turas ir dronų armija virš galvos. Iki ugnikalnio priartėjom tiek, kad galėtume jį girdėti, o besiveržianti lava atsiskleistų pakankamai. Nedaug švieselių buvo dar arčiau, kai kurios atrodė sunerimusios (turbūt ieškojo paklydusių dronų). Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos ir gerai susipažinus su visais žemėlapiais, dar per vieną kalvą tikrai galėjom žygiuoti, ir šiaip gudriau/saugiau būtų buvę išeiti vakare kol šviesu, o grįžti naktį. O gal net viską pradėti nuo lagūnos. Na, ką padarysi.