Deildartunguhver, Hraunfossar, Hvammstang, ruonių meka Illugastaðir

Po ugnikalnio žygio nuoširdžiai pamigom, nors ir buvo labai šalta. Tai išėjo į naudą – galėjom užsukti į vėlokai darbus pradedančią Ikea ir įsigyti šiltų užtiesalų bei palūžusį termosą. Taip pat porą skanių bandelių. Likęs šviesus paros metas buvo šiltas, net pavyko pavaikščiot be striukų.

Mėgaudamiesi kintančiais vaizdais, sustojom pažiūrėt į karštas Deildartunguhver versmes (prie prabangokos Krauma maudyklos palikta keletas natūralių 97 °C purslų, bet šiaip nieko ypatingo)

ir į Hraunfossar krioklį. Reginys gan įdomus – atrodo, kad turkio mėlynumo vanduo teka tiesiai iš uolos be jokios upės. Iš tiesų keli upeliai (na kaip keli, ten gaunas 900 m platumėlio) skverbiasi per lavą ir taip sukuria įdomų reginį.  Šalimais yra Barnafoss, ne toks įspūdingas ir apie jį pasakojama istorija, kad ten vaikai nugarmėjo į žudikiškus purslus, o tada jų mama išspardė akmenis. 

Ilgas kelias laukė iki nepopuliarios vietos – vykom į ruonių stebėtojų meką Ilugastadir. Kad būtume švaresni, pakeliui pamirkom Hvammstang maudykloj. 

Pirmasis Illugastaðiro gyventojas buvo Natanas Ketilssonas (1792–1828). Savamokslis gydytojas gyveno mažoje sodyboje. Taip jau išėjo, kad Natanui patarnaujanti mergina su kažkokiu pakaliku jį nudobė. Bandydami nuslėpti nusikaltimo įrodymus, tiedu sudegino namą su Natanu ir jo piemeniu. Užgesinus gaisrą miestelio gyventojai pastebėjo, kad kūnuose matosi daug durtinių žaizdų. Žudikams už nusikaltimą nukirstos galvos – tai buvo paskutinė vieša egzekucijos vieta Islandijoje, kurią, jei netingite, galite pamatyti Þrístapar. Šita istorija paaiškėjo atsitiktinai, nes mus labiau domino tie savotiški Pinnipedia atstovai. 

Iš esmės tai – viena geriausių ruonių stebėjimo vietų Islandijoje. Pakankamai geras pėsčiųjų takas šalia vandenyno veda iki pat uolų, kur ruoniai glaudžiasi. Čia stovi ir nedidelė trobelė – užuovėja, kurioje galima slėptis esant blogam orui. Laikus tiek vakare, tiek ryte ištaikėm per +- atoslūgį, tad matėm apsčiai ruonių ir kažkokių jūros ančių. Dauguma ruonių gulinėjo ant uolų, dar pora plaukiojo vandeny. Mums atėjus arčiausiai esantys pakeldavo galvas, bet greit prarasdavo susidomėjimą.

Ruonių regykla – greta ramaus kempingo. Turistų nedaug, nes daugumai ruoniai nelabai įdomūs kad vertėtų jiems aukoti dieną, bet pati vieta graži, viskas šalia jūros. Vakare gerokai atvėso, bet šaltis nebekėlė panikos. Liūdniau, kad neveikė virtuvė, tad vakarienę gaminomės lauke. Tokiom sąlygom arbata labai greit atvėsta, o kėdė tampa ledine vos pakėlus dubcę. Ikeos pledai gelbėjo naktį, tad nemaloniems orams, atrodo, pasiruošėm.