Molėtai – labai gražus miestelis, po kurį smagu pasivaikščioti. Apsistojom Senojoj užeigoj – vietoj, kur į gyvenimo kainą įskaičiuoti pusryčiai ir dar priima su šunimi. Taigi kaip tikri turistai ryte sukirsdavom maistą, o tada jau keliaudavom po rajoną. Molėtų miesto paplūdimį praėjom tik kažkurį vakarą, tačiau paliko gerą įspūdį – tvarkingas, su persirengimo būdelėm. Būtent …
Vienas paskutinių kelionės etapų – žygis apie Juodlės ežerą. Takas smagus, paprastas, nėra kovos dėl išlikimo, ir labai gausiai sužymėtas. Vienoj vietoj sugriuvusi tako dalis vedė į kažką galbūt faino, bet buvom su šunimi – kosmonautu, tai nerizikavom. Paties ežero istorija visai įdomi – iš jo buvo beveik nieko nelikę, tad vietiniai gyventojai 1965 metais …
Kurtuvėnų regioniniam parke aplankėm Svilės šaltinius, bet ten buvo daug žmonių, kurie sėmė vandenį, tai truputį pastovėjom, pažiūrėjom į tą pagrindinį ir sukomės atgal. Sako, ten labai sveikas vanduo – gali būti, kad galbūt šaltiniuose gyvenančio arktinės apsiuvos tam pritaria.
Malūno užtvanka persikėlėm kiton pusėn ir senuoju Ventos tiltu grįžom atgal. Tas malūnas nuo 1867 m. gamino elektrą ir pjovė lentas. Kuo jis smagus? Užtvankos viršumi galime pereit į kitą pusę, o tada grįžti tiltu. Šalia malūno yra beveik nepastebima į smėlio dėžę panaši atodanga, kur kas netingi gali pasirausti ir tikėtis rasti kokį suakmenėjusį …
Atodangos – turbūt sunkiausiai suvokiama Lietuvos lankytinų vietų dalis. Daugybę kartų, neprarasdama vilties, žygiuodavau iki taško, vadinamo atodanga – ir ten susidurdavau su tokia nykuma, kad kurį laiką dairydavausi į visas puses, nes sunku patikėti, kad tas objektas, iki kurio ėjai ar važiavai, yra visiškai nepastebimas ir nesuvokiamas. Galbūt geologai pamatę atodangą skęsta ekstazėje, tačiau …
Trumpam užšokom į Papilę paieškot beždžionių tilto, ir netyčiom sutikom penkiolikamienę liepą, kuri šiaip jau šiomis dienomis yra trylikamienė. Kabantį tiltą per Ventą kiek paklaidžioję (iš pradžių vaikštinėjom pakrante) radom, labai smagiai siūbuoja, tad ant jo kartais galima sutikti nemažai žmonių. Galiu paminėti istorinį faktą, kad tiltas pastatytas 1989 metais.
Viekšniai – mažas, bet labai žavus miesteliukas prie Ventos. Vaistinės muziejus buvo uždarytas, tai pavaikščiojom gatvėm, aplankėm malūną, perėjom kabantį tiltą, patrepsėjom apie paminklą Biržiškų giminei ir Šv. Sergijaus Radonežiečio cerkvę, kurios specialiai neieškojom, bet radom netyčiom. Viekšniai yra tikrai vienas žavesnių mažų miestelių, į kurį rekomenduočiau užsukti bent trumpam pasivaikščioti. Viekšnių vandens malūnas pastatytas …
Kamanų rezervate negalima lankytis savarankiškai, ir ši taisyklė galioja visais metų laikais bet kuriuo paros metu. Jie turi gan neblogą kamerų sistemą, informuojančią apie nepageidaujamus lankytojus. Už pirmą nesuderintą apsilankymą, ypač jei nieko blogo nedarysit, galbūt atsipirksit tik įspėjimu, na o pakartotiniai pažeidėjai jau turi mokėti baudas. Akmenės rajone mūsų dienos lankymosi “vinis” buvo karjerai, …
Beveik vėlavom į ekskursiją Kamanų rezervate, tai greit įlipom į Jurakalnio apžvalgos bokštą (15 m aukščio, gražūs vaizdai) ir greit prabėgom medine tako dalim aukštyn – žemyn. Apie bokštą ką galiu pasakyti… na vaizdas nuo jo gražus, pats bokštas nėra labai aukštas, tai neišvargins 🙂 Pažintinis takas įrengtas 2012 metais ir vis dar laikosi neblogai, …
Šitas ne toks įpdūdingas kaip Menčių klinčių karjeras ir jame tiek blūdint negalima, bet manau kad palijus ten būtų pakankamai linksma. Mums kažkaip pasisekė, kad tuo metu regionas jau buvo apdžiūvęs, tai po molį slidinėti neteko. Karjerų fanai sako, kad geležies kupino raudono molio vaizdas (atisradęs, beje, romantiniu Triaso laikotarpiu) primena Marsą, bet man trūko …
