Kažkaip įsivaizdavau, kad Valdovų rūmai bus nyki vieta, bet geras vertinimas google paskatino užsukti. Tai likusį pusdienį ten ir praleidom – ir net negaliu sakyt, kad ypatingai atidžiai viską išnaršėm. Muziejus tikrai puikus, taip smagu buvo tik Biržų pily. Dar man tokiose vietose patinka darbuotojai – ko nors užklausk, ir toj salėj turėsi pusę gido. …
Su Vilniaus katedros varpine buvo taip, kad tiesiog ėjom pro šalį (tikslas buvo nusigauti iki Valdovų rūmų), ir kažkaip žiūrim, kad galima užlipti… ir žiūrėk jau sumokėjom po pinigėlį (beje, gan didelį) ir jau dairomės viršuje. Istorikai sako, kad XIII a. čia stovėjo gynybos bokštas, o vėliau jis tapo varpine. Dabartinė išvaizda atsirado XIX a. …
Aš esu labai didis ekskursijų antifanas. Bėda yra ta, jog lankant kai kuruios objektus turi rinktis – arba imi gidą, arba eini namo. Dauguma ekskursijų mane erzina. Man nepatinka daug kas – tempas, pasakojimai, papildomi niuansai, keisti sustojimai ir t.t. Net buvo, kad kartą Slovakijoj bandžiau pabėgti iš vienoje pilyje vykusios ekskursijos. Ekskursijos man yra …
Šį kartą dėmesį skyrėm Aukštadvariui ir netgi nusipirkom 25 km (šiaip gavos beveik 27, bet gal mes jį truputį pakoregavom) maršrutą iš PTuro. Su pailsėjimais ir pažioplinėjimais trukom apie 6 valandas. Žygis pakankamai smagus, yra kelios patogios vietos poilsiui (su stalais ir pan.), vaizdai nevienodi, nemažai lankytinų objektų (tiesa, jei nesi pilkapių ir piliakalnių fanas, …
Eiti į žygius yra labai smagu, ypač jei tai sugalvoji daryti vakare ir nesi tikras dėl atstumo, o kelionės maršrutą irgi tingisi atsisiųsti. Toks va buvo tas laisvo vakarėlio žygis į Jadagonis, baigęsis visai gerai. Užsikorus ant Jadagonių piliakalnio (dar žinomo kaip Raguvos kalnas, kurio aukštis iki 30 m), informacinis stendas rodė kiek šiurpoką 40 …
Unikalus muziejus su itin gausia padargų ekspozicija. Yra kelios dirbtuvėlės (matėm puodžių, kalvį, audėją), etnografinėje klėtyje – medžio drožinių paroda (eksponuoti J. Tvardausko ir J. Kazlausko dirbiniai, be to, darbuotojas šiek tiek pagrojo kanklėmis), galima apžiūrėti porą sodybų (vienoje jų grojo muzikantai ir buvo pasibaigęs kažkoks vaidinimas). Muziejaus darbuotojai, atrodo, labai myli savo darbą, tad …
Kadangi norėjome aktyvesnės dienos, žygį pradėjome nuo SPA ir smagiai, bet pernelyg neskubėdami, ėjome Anykščių šilelyje nutiestu asfaltuotu keliuku. Vėliau aplankėme vieną iš daugybės neįdomių Lietuvos atodangų (pavadinta an buvo Šlavės vardu), o tada, remdamiesi nuorodomis, pasukom į Šventosios taką. Ėjome paupiu iki Puntuko akmens, grįžome asfaltuotu keliuku. Iš viso gavosi 8,5 km, užtrukom apie …
Į Astravo dvarą ėjome puskilometrio ilgio mediniu tiltu per Širvėnos ežerą, kuris yra seniausias dirbtinis vandens telkinys Lietuvoje, suformuotas 1575 m. užtvenkus dvi per Biržus tekančias upes. Šitas tvenkinys saugojo tvirtovės bei miesto prieigas. Astravo dvare gyveno garsieji Tiškevičiai, tuo metu kai lankėmės jame ir aplinkinėje teritorijoje vyko visokie remontai, tačiau net esant tokioms sąlygoms …
Biržų muziejus, įrengtas atstatytoje Radviloms priklausiusioje pilyje, paliko puikų įspūdį. Pati pilis pradėta statyta 1586 metais ir nuolat buvo pačiam karų su švedais įkaršty (pagrinde švedai ją ir griovė, liūdniausias sugriovimas – susprogdinimas įvyko 1704 metais). 1811 metais pilis atiteko Tiškevičiams, kiek vėliau Rusijos imperatorius Aleksandras I įsakė pilies likutį saugoti. 1955 – 1962 m. …
Lietuvoje karstiniai procesai vyksta Biržų ir Pasvalio rajonuose. Ten esančiuos gipso uolienų sluoksniuose atsiradus tuštumoms, įgriūna žemė ir susidaro smegduobės, kurių priskaičiuojama apie 9000. Biržų regioninis parkas – unikalus kraštas, kuriame žemės paviršius nuolat aktyviai formuojasi ir keičia kraštovaizdį. Gruntiniam vandeniui išplovus gelmėje esančius gipso klodus, įgriūva žemė. Susidaro smegduobės, vienos sausos kiaip Karvės ola, …
