Kuumbi urvas
Visą laiką galvojom, kokį urvą čia aplankius Zanzibare be prabangių turo paslaugų. Buvo vienas brangesnis, bet toliau (nors netoli jo nusibeldėm kitą dieną, bet neužsukom), o artimesnis (už 5 km) vadinosi Kuumbi. Tai kitą dieną tiesiog atsikėlėm, papusryčiavom ir išėjom. Saulės akinius pasiėmėm, o kepures (aha, tas nuostabios safario kepures, įsigytas apsaugai nuo saulės) pamiršom, o vandens pakeliuj neradom kur nusipirkti. Tai tie 5 km į vieną pusę saulėkaitoj, per vietinius krumynėlius, puikiai sulaikančius vėją, buvo žygis tikintis negauti saulės smūgio. Smūgio negavom, urvą priėjom ir iš jo grįžom. Urvas kaip urvas – maloniai vėsus, jame rasta daug iškasenų, taip pat yra kažkokia apeigų vieta. Be to, atrodo, kad Zanzibaro urvų sistema susisiekiant, ir speleologams gal net nusimatytų smagus pašliaužiojimas. Net įdomus jausmas kartais apima einant iki paties urvo – kai kur eidamas keliu jauti, kad po kojomis yra tuštuma.
Dar užsukom į vietinį muziejų šalia urvo, kuriame laikomos urve aptiktos gėrybės. Ten buvo įvairūs kauleliai, pasakoję apie gausią ir turtingą salos gyvūniją senovėje, tik gal kiek nustebino, kad kaip leopardo pavyzdys buvo įdėta tigro foto. Kaip ten bebūtų, neįprasti 200 metų senumo ličio ir keramikos radiniai Kuumbi urvą pavertė unikalia vieta. Yra kelios versijos istorijų apie tai, kaip urvą atrado žmonės. Pasak vienos, medžiotojų būrys persekiojo antilopę ir taip aptiko urvą su gėlu vandeniu. Urvas laikas nuo laiko būdavo apleidžiamas, o tada vėl apgyvendinamas. Metams bėgant, gausi salos gyvūnų populiacija (būta net zebrų) saloje praktiškai išnyko, tačiau jų kaulelių liekanos urve suteikė nemažai įžvalgų.
