Vandens safariai Zanzibare
Išbandėm kelias išvykas į vandenyną, visas su skirtingais laiveliais – nuo didokų metalinių valčių iki mažų vietinių burėmis varomų laiviukų, vadinamų ngalawa (su tokiu plaukėm porą kart, kartą burėmis, kartą su varikliuku). Delfinų stebėjimas ir snrokelinimas Mnembos atole buvo puikiausi, Su definais viskas paprasta – suplaukia laivai su turistais, kapitons pradeda šaukt ir tada turi šokt vandenin ir žiūrėt kaip delfinai iš tavęs, plikos nerangios beždžionės, tyčiojas. Snorkelinimas prie Mnembos buvo neblogas – pavyko užtikti apygyvį rifą, vanduo buvo ramus ir skaidrus, nes šiaip apie salą pagrinde visur leisgyvis rifas su krūva jūrios ežių. Į Menmbos salą išlipti negalima – ji privati ir labai brangi. Realiai iš snorkelinimo mane lupo per prievartą, nes tuo metu kaip tik atradau “dar gyvą” rifą, o likę nuobodos bendrakeleiviai jau sėdėjo laivelyje.
Safari Blue – ilgesnė išvyka, gausiai plaukioji tradiciniais mediniais laiveliais (tais didesniais), daugiau laiko leidi sausumoj. Šioje išvykoje intensyviai vaišina – tiek vaisiais, tiek jūros gėrybių kepiniais (kurios, beje, buvo geriausiai paruoštos iš visų, ką bandėm saloje), dar bandė už papildomą mokestį prastumt kavos. Snorkelinimas nebuvo toks įspūdingas, bet truko ilgiau negu prie Mnembos. Dar pamatėm milžinišką baobabą, į jį galima įlipti, bet buvo taip karšta, o mes tokie apsnūdę, kad nesiryžom. Dar šalia stovėjo tūlikas, kur iš turistų bando lupt po dolerį.
Prie Jambiani vykom į dvi jūros išvykas – viena buvo su paparstu mažiuku laiviuku link vandenyno, varomu burėmis. Labai įdomu buvo įlipimas į jį atgal. Nieko įspūdingo nepamatėm, nes tos vietos intensyviai išnaudojamos, tai kelios žuvys, narviukai ir jūrų ežiai. Šioje vietoje turėjome problemų su nesusikalbėjimu ir pora beachboysu, kurie gal bandė mus apgauti (ar šiaip buvo nesusipratimas), bet vienok jiems nepavyko. Taip pat jie pažadėjo, kad plaukimo metu vos ne žaisim su aštuonkojais, bet kapitonas tai išgirdęs tik nusijuokė. Na bet paburiavom po jūrą. Vis dėlto tie aštuonkojai mus labai neramino. Aštuonkojo žvejybą organizavomės po pros kokteilių per barmeną, kuris perdavė informaciją viešbučio savininkei, kuri susisiekė su žvejais. Įvyko sugedęs telefonas ir anie suprato, kad norim gaudyt tikras žuvis. Tada truputį pasijuokę galų gale mažu laiveliu, nuolat pribėgančiu vandenio, išplaukėm pabraidžioti po atoslūgio rifą (pagaliau padoriai pasinaudojom vandens batais). Vargšai žvejai, aišku, buvo nepasiruoše galvakojų gaudymui, bet čia pagelbėjo jų draugai – pamatėm kelias medžiokles ir šiek tiek jūros gyvių. Tai šita išvyka buvo antra pagal smagumą po Mnembos atolo lankymo.
