Serengečio nacionalinis parkas
Masajų kalba serengeti reiškia “bekraštes platybes” – kas yra labai taiklu. Pietryčiuose Serengečio parkas ribojasi su Ngorongoro draustiniu, likusią jo teritoriją supa kontroliuojamos medžiojimo zonos, rezervatai. Tai viena seniausių pasaulio ekosistemų.
Ankstyvieji žmonių protėviai (Australopithecus afarensi) gyveno vietoje, kuri dabar žinoma Serengečio pavadinimu. Masajų žmonės tose lygumose gyvulius ganė nuo senų laikų, kai ten 1892 m. pasirodė pirmasis tyrinėtojas iš Europos australas Oscar Baumann.
Serengečio parko pagrindas buvo liūtų medžioklei skirti rezervatai, pradėti formuoti 1921 – 1929 metais. Pats parkas nacionaliniu tapo 1951 m. Serengetis išgarsėjo po B. ir M. Grzimekų išleistos knygos ir vieno svarbiausių dokumentinių filmų “Serengeti Shall Not Die”. Norėdami apsaugoti laukinę gamtą, britai 1959 metais iš parko iškeldino jo gyventojus masajus – perkėlė juos į Ngorongoro apsaugos zoną. Dabar žmonės čia negyvena (išimtys – rytuose esantys masajų kaimai ir nacionalinių parkų darbuotojai). Serengetis – seniausias Tanzanijos NP iš pagrindinis “šiaurės safarių” traukos taškas, apimantis Manjaros ežerą, Taragirės NP, Arušos NP ir Ngorongoro apsaugos zoną. Jame gyvena apie 3000 liūtų ir virš 1,5 milijono gnu.
Serengetį išgarsino didžiausios planetoje migracijos. Ištisus metus antilopių gnu ir zebrų bandos keliauja po parką tais pačiais keliais, ieškodamos maisto ir vandens. Jų buvimo vieta yra gana sezoniška. Pats įspūdingiausias reginys – Mara upės kirtimas, kada ilgai aplink ją trepsint gausybei gyvūnų, pagaliau atsiranda keli drąsiausi, ir tada gyvasis krioklys nugurma į kitą pusę. Mus pasisekė migraciją sutikti išvažinėjant iš parko – ir nors keliaudami jo viduje manėme, kad bandos yra įspūdingos, tam reginiui niekas neprilygs. Į kurią pusę bežiūrėtum – iki pat horizonto krašto visur vien gyvūnai, važiuoji ir nepravažiuoji… Nesam pratę prie tokio gyvūnų kiekio ir tokių vaizdų, smegenys nesugeba to suvokti. Nors anksčiau didelių migracijų buvo galima pamatyti ir kituose žemynuose, dabar šis reginys galimas tik Serengetyje.
Norint pamatyti visą Serengetį, reikia mažiausiai savaitės, optimaliausia – bent 10 dienų. Jis tikrai labai didelis – ir labai turtingas. Iš visų lankytų parkų būtent jis man paliko neišdildomą įspūdį – bet tai ir nekeista, kadangi jis buvo mano svajonė.
Serengečio parką sudaro trys pagrindiniai regionai:
Lygumos – pievos beveik be medžių, tai simboliskiausias parko peizažas. Nuo gruodžio iki gegužės (drėgnojo sezono metu) čia ganosi antilopės gnu, gazelės, impalos, galvijinės antilopės, lygiaragės antilopės, buivolai, vandeniniai ožiai. Šiose lygumose dažnos vadinamosios kopjes – “akmeninės salos”, kurias mėgsta plėšrūnai, pitonai ir damanai. Viena iš tokių salų buvo pasiskolinta ir Liūto karaliaus kūrimui.
Vakarų koridorius, dengiamas juodo molio dirvožemiu. Čia teka Grumeti upė, kurioje gyvena Nilo krokodilai ir begemotai, o palei ją augančiuose miškeliuose – markatos, dideli ereliai. Čia migruojantys gyvūnai dažniausi gegužę – liepą.
Šiaurės Serengetyje vyrauja atviri miškai (daugiausia su miramedžiais), kalvos, ten yra viena pagrindinių gyvenviečių Seronera, ir viskas užsibaigia Maros upe pasienyje su Kenija. Migruojantys gyvūnai ten pasirodo liepą – lapkritį, o Maros upės kirtimo kulminacija dažniausia rugpjūtį. Taip pat ten daug dramblių, žirafų, dikdikų.
Gnu Serengetyje sudaro didžiausią didžiųjų žinduolių populiaciją planetoje. Taip pat ten migruoja 200 000 poaprastųjų zebrų, 300 000 Thomsono ir Granto gazelių, dešimtys tūkstančių lygiaragių antilopių ir kongonių. Populiariausi gyvūnai – didysis penktas: liūtai, leopardai, drambliai, juodieji raganosiai, buivolai. Tiesa, dėl raganosių negaliu garantuoti – visos kelionės metu mes porą matėme tik Ngorongoro krateryje ir iš toli. Didįjį penketą sudaro stambiausi gyvūnai, kuriuos būdavo smagu šaudyti. Šiais laikais juos smagu fotografuoti.
Serengetyje praleidome du gerus pusdienius ir vieną pilną dieną, nors mielai ten trinčiausi ir visą mėnesį. Daugiausia sutikom antilopių gnu (kurias stebėti gan įdomu, ir šiaip antilopės įdomus gyvūnas, nes jos nuolat juda), zebrų, liūtų ir hienų. Lipimas į Oldoinyo iš mūsų atėmė galimybę aplankyti Manjaros nacionalinį parką, garsėjantį liūtais medžiuose, tačiau ieškodami leopardų aptikom net kelis ant šakų besiilsinčius liūtus, kas nuramino tą liūdesiuką. Plėšriosios katės ramos, į žmones transporte nekreipia jokio dėmesio ir tiesiog užsiima savo reikalais. Matėm kelias skerdenas su maitėdomis, prie vienos budėjo pririjusi liūtė.
Su mūsų matytais safario gyvūnais susipažinti galima čia:
