Kelionė į Tanzaniją. Kur miega ir ką valgo biudžetiniai safarininkai
Paprastai, nors safarių Tanzanijos širdimi laikomas Serengetis, regioną sudaro platesnė sistema ir dauguma turistų aplanko bent kelis parkus, taip susipažindami su didesne vaizdų bei gyvūnų įvairove. Standartinę kelionę sudaro bent vienos dienos vizitai Manyara ežero, Tarangirio, Ngorongoro ir Serengečio srityse, rečiau įtraukiamas Arušos NP, Natrono ežeras ir t.t. Optimaliam atvejui rekomenduojama Serengetyje praleisti daugiau negu 1 dieną. Atstumai visur dideli, ir daug laiko praleidžiama tiesiog važiuojant.
Įvažiavimas į parkus yra mokamas (vietiniams viena kaina, užsienio turistams – kita), o buvimo “viduje” laikas griežtai apskaitomas. Nuo 2021 m. liepos dalis NP brangsta (pvz., įvažiavimas į Serengetį parai turistui vietoj 60 kainuos 70 eur.
Paprastai kol gidas moka už leidimus ir tvarko kitus reikalus, rekomenduotina nubėgti į tualetą. Vėliau šie reikalai gali kelti kiek daugiau problemų (nors tupėjimas krūme į tave smalsiai žiūrint antilopėms gnu nėra pats blogiausias variantas), tad safario metu naudinga šiais reikalais užsiimti esant galimybei, o ne norui (nors šiaip stabtelėjimas krūme, kai tave smalsiai stebi antilopės gnu, nėra pats liūdniausias dalykas).
Pasirinkę biudžetinę kelionę daug patogumų negaus. Miegas palapinėse, elektrą kuria generatoriai ar saulės elektrinės. Beje, perkant tokį “biudžetuką” visada reikia išsiaiškinti, ar apsiklojimas, kaip miegmaišis ar kažkas rimčiau, įeina į pasiūlymą, nes kai kurie paslaugų tiekėjai šių dalykų neturi. Miegantys palapinėse naudojasi visko mačiusiais patogumais – reikia priprasti, kad ne tik tūlikai ir dušai bus bendri, bet dažnai ir šilto vandens ne visada bus. Tokių kempingų pliusas (ar tai minusas) – jie nėra aptverti, nuo gyvūnų paprastai apsaugota tik virtuvė/valgomasis. Tad gyvenate vidury gamtos ir gyvūnai bet kada gali užsukti pažiūrėti, ką čia veikiat. Minusas – naktimis tai gali kelti dar daugiau problemų. Iš esmės lendant iš palapinės reikia gerai prožektorium apšviesti teritoriją ir žiūrėti, ar kur neblizga akys, vienose vietose tai reiškia, kad teks lįsti atgal ir netriukšmauti, kitose – kad gali bandyti žvėrį nuvyti. Bobby Camping Safaris davė visai neblogas aukštas palapines (suaugęs vidutinio dydžio žmogus joje gali atsistoti), čiužinius ir miegmaišius, tad miegas buvo patogus. Be to, palapinių tentas buvo pakankamai storas ir, viduj deginant lempą, iš išorės net nesimatydavo, kad ten kas nors šviečia. Turėjom pasiėmę savo pripučiamas pagalves. Mūsų gidas, kurį draugai vadindavo Baboo ar panašiai, buvo stebėtinai sumanus, parinkdavo tinkamas vietas palapinėms, ir šiaip buvo darbštus bičas – laisvu laiku nuolat valydavo automobilį. Kadangi dar nebuvo turizmo sezonas (ir šiaip, COVID siaučia), nesusidūrėm su vietos laukimu tūlikuose ar dušuose. Kai kur atrodė, kad būdavom vieninteliai besilanką žmonės. Daugiau chebros buvo tik Ngorongoro (įskaitant tiek žmones, tiek buivolus), bet ir ten labai nesigrūdom. Praktiškai visuos parkuos retkarčiais sutikdavom kokį automobilį, o rimtesnę grūstį – kokių 5 transporto priemonių – patyrėm tik Serengety stebėdami gepardus.
Lankydamiesi versmėse ir Arušos NP, taip pat naktį prieš grįžimą gyvenome McEllys hotel, su kuriuo viskas buvo gerai – nakvynė patogi, maistas patiko, vanduo karštas. Ant balkono durų kamėjo įspėjimas, kad šiukšu negalima jų palikti atidarytų. Pirmą kartą gyvenom ketvirtam aukšte tai nesukom galvos, na o prieš išvykstant mus įkurdino žemiau, bet jau buvom prie visko pripratę tai nesukom galvos.
Po vizito Tarangirės NP ir grįžę iš Natrono miegojom Twiga campsite, esančioj Mto wa Mbu kaime – tai saugoma, gan didelė vieta su daug apgyvendinimo variantų. Jos minusas buvo tas, kad ana – šalia kelio, tai gan ilgai girdėdavos triukšmas. Dušuose kartais būdavo šilto vandens (priklauso kiek kantrybės turi palaukti, aš galiu prasutis ir po šaltu, tai manęs tai netrikdė). Pirmą kartą moterų tūlikuos problemų nebuvo, antrąjį atrakintas buvo tik vienas ir tas pats be popieriaus.
Natrone vieta buvo nebloga, man labiausiai patiko visiška ramybė ir mobilaus ryšio nebuvimas. Mes buvom vieninteliai atvykėliai, tai visas kaimas subėgo bandydami mums ką nors parduoti – bet į kempingą pardavėjai ateiti negalėjo. Vanduo buvo drungnas, bet pati vieta labai karšta ir šiaip vanduo ten kaip dovana, tai nesiskundėm. Pietavom prie stalo su atsiveriančiu žaviu vaizdu, o šalia slankiojo liesi turistų išsiilgę katinukai ir mušė mane su kojytėmis, kad dalinčiausi maistu. Atkaklūs kaip ir jų šeimininkai. Šiaip kuo toliau į kaimus, tuo žmonės ir naminiai gyvūnai buvo liesesni.
Serengetyje gyvenom Seronera campsite, kokiam tai Nyana padaliny. Vieta neaptverta, rami, valantis dantis galima žiūrėti į zebrus. Dar pavianai ateidavo paspoksot ar pasvarstyt apie vagystę, tačiau nė vienas nebuvo toks atkaklus kaip tas, kur kartą įšoko į mūsų mašiniuką ir bandė atimti daiktus. Valgomieji ir virtuvės tokiuose regionuose būna kaip gardeliai, prie jų ir vandens talpyklų siaučia mangustos. Vanduo buvo drungnas, bet labai nesiskundžiau, nes buvo pakankamai šilta.
Ngorongoro viešame kempinge buvo šalta, drėgna, o šilto vandens turėjo tik vyrų dušai. Prausyklos ir tūlikai buvo turbūt labiausiai pavargę iš visų lankytų, bet juos valė kasdien. Ngorongoro apsirengėm viską ką turėjom – prireikė net termokelnių. Vargšiukai, atvykę su šiltesnio klimato rūbais, buvo tikrai gan nelaimingi. Naktį atėjo buivolai (manoma, kad jie pastebėjo, jog greta žmonių laikytis saugiau ir taip sumažinant plėšrūnų užpuolimų riziką) ir gurguliavo šalia palapinių.
Gyvūnai aktyviausi saulėtekio ir saulėlydžio metu. Taigi, įprasta safari diena apima kelionę į parką per/prieš/iškart po saulėtekį ir grįžimą į stovyklavietę pietų arba šaltų pietų valgymą kelionės metu. Tanzanijoj temsta anksti, netrukus po vakarienės jau laikas miegoti, kad vėl galėtum atsikelti. Mes pietus paprastai valgydavom kelionėj. Mūsų virėjas Elias buvo geras, biudžetiniai pusryčiai būdavo sotūs (kiaušinienė, dešrelė, blynai, vaisiai, kava, arbata), pietum sugalvodavo šaltų variantų (visada būdavo bananas, sultys, o po to kas nors iš miltų bei mėsgalys kaip kepta višta), vakarienę darydavo rimtesnę (sriuba, mėsa, bulvės ar makaronai, vaisiai, kartą norėjom kažko “tradicinio” tai kaip priedą gavom ugali) ir labai sočią.
