Petra
Jordanijoj turbūt visi traukia į Petrą – dykumose pasislėpusį pamirštą nabatėjų miestą. Tikrai nemaniau, kad Petra bus ypatinga – galvojau, kelios išskaptuotos uolos ir viskas, pavaikščiosim kelias valandas ir viskas. O dienos, net išlaipiojus 30 km, pasirodė maža. Gaila, kad laikas spaudė – kitą dieną tikrai smagiai būtume traukę ieškoti vandens cisternų, į kurias nelabai aiškų taką aptikom žygio pabaigoje (ne be vietinių vaikų pagalbos) ir sugebėjom tik įpusėti kopimą į kalną. Tiesa, tradicinis suvenyrais apkrautas kelias iki vienuolyno pasirodė neįspūdingiausias – kiti, aplinkiniai, buvo žymiai smagesni ir vaizdesni. Petrą tikrai galima naršyti visą dieną ir visą laiką bus įdomu.
Greičiausia Petra buvo apgyvendinta dar 9000 m. pr. m.e., o kaip Nabatajos karalystės sostinė įkurta IV a pr. m. e. Nabatėjai buvo klajokliai arabai, kurie Petrą įkūrė šalia prekybos kelių, dėl ko ji tapo pagrindiniu regioninės prekybos centru. Kadangi Petros gyventojai buvo puikiai įvaldę vandens surinkimą ir kaupimą, dykumoje stūksąs miestas daugeliui keliautojų galėdavo pasiūlyti geriamo vandens – aišku, ne už dyką. Ankstyviausia istorinė nuorodą į šį miestą buvo nesėkmingas miesto puolimas 312 m. pr. m. e. – kadangi nabatėjai, kitaip negu jų priešai, buvo įpratę gyvent nederlingose dykumose, pasinaudodami kalnuota vietove išpuolius lengvai atremdavo. Petra suklestėjo I a, kai pastatyta garsioji Khazneh struktūra – Nabatajos karaliaus Areto IV mauzoliejus. Tuo metu mieste gyveno 20 000 žmonių. Vėliau Petra krito prieš romėnus, kurie Nabatėją aneksavo ir pavadinio Arabia Petraea. Atsiradus jūrų prekybos keliams, Petros svarba sumažėjo, o vėliau žemės drebėjimas sugriovė daug statinių. Su laiku miestas pradėjo nykti, jame ėmė laikytis tik nedidelis kiekis klajoklių, ir jis tapo nežinomas visam pasauliui.
Petra iš naujo buvo atrasta 1812 m. Iki tada ji garsėjo kaip legenda – slaptas arabų miestas, kurio niekas nematė, na tokia sausumos Atlantida. Tiesa, viskas buvo kiek žemiškiau negu galima pagalvoti, tiesiog arabų žemėlapiuose Petra būdavo pavaizduota kiek netiksliai – dėl to niekas ir nerasdavo įėjimo į šį paslaptingą miestą. Šveicaras Jean Louis Burckhardt, keliaudamos po Alepą (Sirija) sužinojo apie vieno iš tyrinėtojų, ieškojusio šio legendinio miesto, mirtį. Pasakojimas sužadino smalsumą. Kadangi tyrinėtojas slėpė europietišką kilmę ir rengėsi kaip vietinis, jam teko apgauti savo vedlį ir pameluoti, kad norėtų ant ten esančio Mozės brolio kapo paaukoti avinėlį. Po įvairių vargų 1812 m. rugpjūčio 12 dieną Burckhardt`as ėjo 1,2 km ilgio tarpekliu (vadinamu Siq), kurio pabaigoje išvydo didingą uoloje išskaptuotą Khazneh. Deja, negalėdamas išsiduoti kuo esąs, jis negalėjo nei tyrinėti vietovės, nei žymėtis pastabų. Tačiau jis tapo pirmuoju europiečiu, Petrą pamačiusiu per paskutinius 600 metų. Vėliau Jordanijos valdžia iškeldino beduinus iš Petros urvų ir statinių, ir miestas tapo pagrindine šalies įžymybe. 1985 m. Petra įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Jei norisi Petrą išnaršyti išsamiai, dienos tikrai neužteks. Jei tikslas – tik palypėti iki vienuolyno (ar pradėti žygį nuo jo ir eiti link Khazneh) ir pasidaryti gražių foto, laiko bus apsčiai. Dienos pabaigoje atradome daug įdomių naujų takelių ir vietelių, kurias norėtųsi tyrinėti – deja, mūsų laikas jau baigėsi ir, artėjant saulėlydžiu, turėjome suktis atgal iš itin intriguojančio Umm Al-Biyara tako.
