Tubkalis (4167 m)

Nelabai mėgstam keliones su grupėm, nes “ramybė pirmiausia”. Na ir šiaip, grupėj vienas lekia, kitas velkas iš paskos, ten sumesti labai skirtingi žmonės, o žmonės dažnai vargina, tad atostogų metu visai nesinori nuolat elgtis maloniai su žmonėmis, kurie to neverti. Dėl to paprastai keliaujam dviese ir savarankiškai. Pinigine prasme kartais tai apsimoka, kartais ne, bet turim visišką laisvę spręsti, ko pageidaujam konkrečiu metu ir ką dabar veiksim.

 

Automobilį išsinuomavom be jokio vargo, žinoma, darėm tai iš anksto, per Rentacars (automobiliukas buvo iš Budget agentūros, kurios kioskelis yra pačiam oro uoste, o mašiniukas laukė oro uosto parkinge). Viskas greitai ir paprastai.

Išvažiavimas buvo gan padrikas ir pilnas panikos, nes google mapsas pasirodo Maroke dirba nelabai gerai, o maps.me iki normalaus sureguliavimo rodė kelią pėsčiomis, kuris automobiliu nebuvo itin patogus. Dėl to taip jau išpuolė, kad nuolat sukiodamiesi ir panikuodami pasirinkom vidutinio sudėtingumo, bet gan vaizdingą maršrutą. Važiuojant per įkaitusius laukus, tolumoje pradėjome matyti snieguotas Atlaso viršūnes. Šen bei ten ganėsi avys, kartais kirsdavome nedidelius kaimelius. Vaizdas buvo neįprastas lietuviškai akiai – net ir tie dalykai, kurie vėliau nekėlė emocijų, kol kas buvo sutinkami su susižavėjimu.

Makaluodamiesi kalnų keliukais, kuriam laikui sugebėjome grįžti į doros kelią (tai yra, normalų greitkelį). Pasidžiaugę jo teikiamais malonumais, patogų gyvenimą baigėme Imlil miestelyje.

Aš žinojau, kad išrinkau viešbutį (Dar Imperial) keistokoj vietoj – iš anksto pasinaudojus įvairiais šiuolaikinių žemėlapių patogumais, tarp jų ir vietovės reljefo 3D vaizdavimu, patikrinau buvimo vietą ir būdą kaip ten patekti. Bet google analizė nerodė to atvykimo nuotykio, kurį teko patirti. Nes googlo nuotraukose skardžiai neatrodo tokie statūs. Pati pradžia dar buvo gan nebloga, stabtelėjus tokiam iš pirmo žvilgsnio pusiau akligatvy ir galvojant kur čia geriau pasukti, priėjo vietinis ir, vos išgirdęs viešbučio pavadinimą, parodė į spintelės siaurumo gatvelę, pilną žmonių, motorolerių ir įvairių kitų gyvybės formų, sakydamas – tai va čia kelias, važiuok drąsiai, ten mano giminaičiai dirba. Nu ok, pasukom, bet iš esmės tas kelias buvo tik nuotykio pradžia. Kai važiuodami pamatėm parkingą, kažkoks silpnas proto balselis lyg ir spygtelėjo, kad automobilį reikia palikti ten, o likusį atstumą eiti pėsčiomis. Bet ne – mes turistai, mes patyrę, tad užvažiavome iki pat viešbučio. Siauras keliukas, kuriuo turbūt dviem automobiliam prasilenkti būtų reikalų,  buvo toks savotiškas, kad siūlyčiau jį išbandyti kiekvienam keliautojui. Netgi vėliau, važinėjant kitais stulbinamais kalnų keliais, jie neatrodė taip baisiai. Kol man šaukė “filmuok, filmuok”, aš tik mintyse keikiau save dėl nesurašyto testamento ir ieškojau pozicijos, kuri padėtų išsaugoti gyvybę ritantis nuo kalno.

Vėliau procedūra kaip ir priklauso – kiek nustebę veidai, pasisveikinimas, registracija, naminių pyragėlių užgėrimas maroko viskiu (tokia saldi stipri mėtų arbata), kimarinimas terasoj žiūrintį kalnus, derybos dėl gido ir įrangos kainų (nes taip reikia, nors šiaip ir gido, ir įrangos įkainiai yra nustatyti, chebrikė užmeta kokia 10 euriukų ir kelias sekundes dėl jų pasideri).

Vakarienė buvo puiki – vietinė ankštinių sriuba ir burnoje tirpstąs kuskusas, desertui – vaisių salotos. Mes, prisiklausę baisių istorijų apie virškinimo trakto sutirkimus (nuo lengvo vidurių vėjelio iki visiško nusitreidimo), pirmą dieną ir antrosios ryte bandėm profilaktiškai vartoti angliukus, o prieš maitinimąsi gerti iš Lietuvos atsivežtą stiprią trauktinę, bet visi šitie bajeriai baigėsi išsiruošus į kalnus ir niekada nebepasikartojo. Visą kelionę laukėm, kada pradėsim negaluoti nuo ligas ir mirtį nešančiais patogenais užteršto maisto, kol galų gale pradėjom pusryčiauti vietinėse valgyklose, stovinčiose tiesiai gatvėje, prie truputį limpančių stalų, užkandžius grūdantis rankomis (“neliesk su kaire, visi žiūri!”) ir su itin greitu aptarnavimu bei iškart vietoje pagaminamu maistu. Net ir jos mūsų neįveikė. Taigi vėliau tą truputį nugertą alkoholį atidavėm berberui dykumoj, kuris jį saugiai paslėpė. Beje, alkoholio istorija ne tokia ir paprasta, nes vien dėl jo (būtinai reikėjo temptis dideliausią butelį pelynų trauktinės) keliavome su bagažu, o skrydis su persėdimais, tad dalį laiko skyrėm pridavinėdami kuprinytę ir po to jos ieškodami. Tik vėliau susimąstėm – taigi mes kilę iš kaimo, taigi su šunim laižomės, taigi mes mėgstam pusžalę mėsą, taigi ne visada tą pomidorą iš mamos šiltnamio nuplaunam, vadinas ne taip paprasta tuos mūsų skrandžius patvarkyt…  

Pavargusio žmogaus miegas stiprus, tad naktis pradėjo greit, naktį trumpam prižadino klykiantis bokštas, bet greit buvo pamirštas. 9 ryto jau rišomės batraiščius ir matavomės vaikščiojimo lazdas.

Mūsų gidas buvo mažas, lieknas ir ištvermingas – toks, koks turi būti kalnų žmogus. Apie jo gebėjimus nesusimąstėm iki tada, kai jau kitą dieną leidžiantis žemyn po viršūnės įveikimo jis staiga pamatė draugus ar tai artimuosius kažkur kitame šlaito gale, pasibaidė ir nubėgo pas juos. Kaip gazelė – strykt strykt per akmenis ir viskas. O mes skubam, lekiam, ritamės ir paskos – ir vis tiek vėžlio stilium.

Gidas surinko mūsų pasus, ir nors vėliau pažįstami mūsų klausinėjo, kodėl mes taip leidom ir t.t., jo veiksmai panikos nekėlė, nes atrodo tai visai įprasta procedūra. Galbūt labiau laiko atžvilgiu. Kopime į Tubkalį reikalas tas, kad 2018 metų gruodį kalne buvo nužudyta pora skandinavių. Nuo tada kalne įrengti keli policijos postai, kuriuose gidas pateikia informaciją apie turistus. Paskutiniame poste (Refuge du Toubkal, kur iš anksto rezervavome nakvynę) gidas atidavė mūsų pasus ir ten jau prisidavėm patys. Grįžtant šios procedūros nebereikalingos.

Susipažįstant su pačiu kalnu, būtina paminėti, kad jo aukštis 4167 m, vadinasi, jo viršūnėje jau gan vėsoka, yra sniegelio ir t.t. Tubkalis – aukščiausia vieta Atlaso kalnuose, Maroke, Šiaurės Afrikoje ir Arabų pusiasalyje. Pasiryžus kopti žiemą ar ankstyvą pavasarį, sąlygos gali būti techniškesnės (greičiausiai reikės ne tik kačių, bet ir kirvio, o vasarį – kovą iškrenta ir daugiausiai kritulių), o įsivasarojus bus kankinančiai karšta.

Tradiciškai žygis į Tubkalį vyksta taip – pirmąją dieną einama iki Refuge, o kitą vyksta kilimas viršūnėn ir nusileidimas nuo viso kalno. Kelias iki trobelių nėra ilgas ar sunkus, geru oru kokios 5 valandos ar net mažiau. Vaizdai tikrai labai gražūs, nuolat reikia prasilenkinėt su mulais (dabar tipo jau vadinami lietuviškesniu asilėnų vardu), gal dėl to ir ėjimas nebuvo varginantis. Mulai (nevislūs asilo ir kumelės hibridai) diena iš dienos kursuoja aukštyn žemyn su įvairiais daiktais ir maistu. Kelyje susitikus su mulu, nereikia juokauti – pasitraukit jam iš kelio. Beje, kalnuose asiliukų beveik neteko matyti – jie laikosi lygesnėse vietose. O darbinis mulas – turbūt optimaliausias kalno gyvulys, jis didesnis už asilą (tačiau ne toks didelis kaip arklys), stiprus, ilgaamžis, gan nereiklus maistui ir ištvermingas.

Bet kokiu atveju rekomenduoju išeiti kuo anksčiau – tada Refuge galima gauti geresnes vietas. Mes gavo praktiškai luxo klasės kambarį su 4 dviaukštėmis dvigulėmis lovomis, kurios buvo atskirtos viena nuo kitos. Didesniame kaip 3200 m aukštyje tai netikėta prabanga.

Kalbant apie pačias sąlygas – na nežinau, mačiau daug nepatenkintų žmonių atsiliepimų, bet pagal situaciją mane viskas tenkino – tualetai veikė, praustis galima (mes čia praleidom tik pusiaunaktį, tad dėl dušų neturiu ką pasakyti, nu ne 5*, bet juk ne to čia kabarojamasi, ar ne?). Kalne gauti stogą virš galvos, lovą, veikiantį tūliką ir šilto maisto – manau, nieko daugiau ir nereikia. Likusią dienos dalį apie trobą galima smagiai leisti slampinėjant po rajoną – nueiti prie gražaus krioklio, stebėti ožkas ar sėdėti kur nors ir kimarinti. Taip pat galima nusnūsti pokaičio miegiuko. Koridoriuj stovi batų lentyna kad nereikėtų smirdėti miegamuosiuose, o miegojimo patalpoje kuprines su rakandais galima sukišti į spintas.

Gidas ne tik atveda į Refuge, bet ir pasirūpina kliento maisto patiekimu. Kol klientas slampinėja it koks patyręs veltėda, tas atneša jam ėdesiuką (sriuba, tadžinas ir t.t.), o kartais net išmuša geresnę vietą prie stalo. Maistas gan skanus, kaip visada jų vietinė sriuba mano favoritė (beje, tą pačią sriubą valgant restorane, ji nebuvo tokia skani). Kiaušinienė taip pat buvo skanesnė negu bet kur kitur, na taip jau yra su tais žygiais gamtoje. Piko metu maitintis turi greitai, nes po to kiti gidai tave vos ištuštinusį lėkštes vys iš patogios vietelės. Dėl to mėtų arbatą gėrėme kieme su porele švedų.

Troboje keli žmonės žinojo apie kelis bepročius, kurie kelsis labai anksti. Tai buvome mes ir, kaip vėliau paaiškėjo, pora vokiečių. Mes planavom busti 3 valandą, tačiau miegas buvo sunkus, tad 2:30 krebždantys vokietukai nuteikė visai smagiai. Pagulėjom dar 15 minučių ir taip pat pasijudinom. Mūsų gidas kiek paklaiko, dar prieš 3 patamsy pamatęs mus vyniojančius miegmaičius šalia valgomųjų (gidai miega juose, iš pirmo žvilgsnio tai baisokos sąlygos, bet patalpoj jų nebūna daug, tad greičiausiai jie išmiega geriau negu ta gauja kalnų turistų lovose per naktį prišvinkusiose kambariuose). Truputį užkandom ir išgėrėm bjaurios kavos. Vokiečiai su savo gidu jau buvo pasišalinę, tačiau zonoje, kur reikia įveikti uolas apie krioklį, mūsų prilaukė. Ir taip tamsoje šturmuoti kalno išėjom šešiesie – 4 paprasti mirtingieji ir pora jų gidų. Manau, gidams taip buvo visai patogu, nes jie nuolat tarėsi ką daryti su mūsų katėmis. Kopdami į kalną jų nesidėjom, tik poroj vietų su batu teko truputį paskaptuoti ledą. Dėl to buvom labai greiti. Spigindami ant kaktų umžautomis lempomis ir lekuodami kaip šunys, aplenkėm grupę iš kitos trobos (“mufloniukus”). Taip po truputį ir įkopėm. Išeiti naktį buvo geras sprendimas – tamsoje nematyti kas laukia, tad logiška, kad nėra ir sąlygų palūžimui. Tas 3 valandas iš esmės buvo galima tik galvoti apie “eik, žingsnis po žingsnio, pora valandų ne mirtis”. Tačiau pabaigoje vis viena pradėjome dažnai stabčioti. Mūsų gidą, einantį iš paskos, vadinau rotveileriu su lazda, nes per jį nuolat turėjau laikytis tempo. O tie gudruoliai neleido mums pakrikti. Ėjome kaip priklauso, gražia organizuota grupele, vienas paskui kitą.

Visas šis tempas lėmė tai, kad į kalną įlipom pirmieji. Kaip tik pradėjo švisti, blanki šviesa po truputį dažė aplinkinius kalnus. Vaizdas buvo išties nuostabus. Dangus vis rausvėjo, kol galų gale išlindusi saulė viską nuplieskė ryškia raudona ir neįtikėtinai šalta šviesa. Tą rytą kalnas su saulėtekiu buvo tik mūsų.

Po saulėtekio sutiktuvių, nors nuolat stengėmės judėti, greitai movėm žemyn, nes pradėjo mausti visas bent kiek labiau išsikišusias kūno dalis. Tik apsisukus ir pasileidus žemyn, sutikom kitą grupę – tą, kurią aplenkėm. Sustirę ritomės apačion ir tik tada, kai nustojo skaudėti atšylančus pirštus, mūsų veidai pradėjo šypsotis. Tada ir pradėjau apžiūrinėti lipančiuosius – dalis jų, atrodo, jau kelis kartus buvo prakeikę kai kuriuos savo gyvenimo sprendimus (pvz., bilietų į Maroką įsigijimą), atrodė labai liūdnai, visą laiką sunkiai kvėpavo. Nelabai kaip galėjom juos paguosti – tačiau žinojau, kad esantys netoli viršūnės, kad ir kaip sunku jiems bus, įlips.

Gidai mus vedė patenkinti lyg šeimininkai, kurių sportiniai šunys gerai pasirodė varžybose. Tą rytą jie kitiems galėjo išsamiai pateikti informaciją apie kalno kondiciją, kokia temperatūra, ar reikia kačių ir t.t. – iš pirmų lūpų. Kačių prireikė tik pasiekus snieguotus šlaitus, kuriais buvo galima drąsiai bėgti žemyn. Apie 9 valandą jau buvom troboje ir kovojome su amierikietiško MRE daviniu.

Grįžimas į Imlil paprastas – suvalgėm davinį, išgėrėm arbatos ir pajudėjom. Eidami padarėm kelis “stopus” (tai sultyčių išgerti, tai dar ką). Panašiu tempu leidosi ir vokiečiai. Jie užtruko ilgiau, bet mes sau leidome valandą pailsėti prie trobos. Mūsų gidas jais šiek tiek rūpinosi – pasirodo, dėl nežinomų priežasčių jie gavo gan netikusį prižiūrėtoją, kuris nebeturėjo jėgų jų vedimui. Galbūt taip atsitiko todėl, kad vokiečiai atrodė apgaulingai – sportiškos išvaizdos jiems nelabai priskirsi, vyrukas putlokas ir nuolat prakaituoja, tai žinot kaip būna: “nu šitie tikrai neįlips, duok jiems tą senuką, pavaikščios iki trobos ir užteks”. Bet porelei tai buvo jau ne pirmas kalnas, ir tempą lipdami viršun jie visą laiką laikė normalų. Taip sakant, nespręsk apie knygą iš jos viršelio.

Tą pačią dieną sėdom į automobilį ir leidomės baisiais kalnų keliukais ieškoti kitų nuotykių.