Uzudo krioklys

Neaplankyti šios nuostabios vietos būtų nusikaltimas. Tiesą sakant, jeigu neturit laiko ir planuojat varyti į kokią nors Zagorą, tai siūlyčiau geriau atsipalaiduoti ir atvažiuoti į Uzudą. Net kelias į ten nuostabus. Neskubėdami ir mėgaudamiesi kiekviena akimirka praleidom ten kelias valandas. Tripas prasideda pastačius automobilį vienoje iš aikštelių, dėl kurių vietiniai labai kovoja, ir nuvaikius vietinius gidus. Jau tako pradžia daug žadanti – praktiškai iškart galite iš viršaus stebėti krentančius krioklius ir apačioje plytintį plotą su kaskadomis ir vietiniais restoranais, įsivaizduodami, kokie gėriai lauks nusileidus. Vėliau tikrai aiškiai matomu takeliu leiskitės žemyn (grįžimui rinkitės kitą kryptį, taip bus smagiau). Geriau apsiaukite patogius batus, kad nereikėtų verkti kokioj įtartinesnėj vietoj. Buvo zonų, kur pasijutom “mažajam Tailande”, visą laiką aikčiojom ir džiaugėmės bei, žinoma, bėgom apžiūrėti kiekvieną kaskadą tol, kol pasiekėm pagrindinį vietos traukos tašką. Kerintis, migla apsitraukęs 110 m krioklys praktiškai hipnotizavo, tad sėkmingai kavinėje radę vietelę netoli jo sėdėjome ir žiūrėjome gurkšnodami kavą.

Šitas krioklys – puiki kelionės pabaiga. Tačiau norėdami pamatyti dar daugiau visokių ten grožių, išvažiavę trumpam užsukome pažiūrėti į taip pat labai gražų Bin el Ouidane ežerą. Kelias iki jo  nenuobodus, tai kokį asiliuką sutiksi, tai avį, tai tulpės žydės. Ežero vaizdas neįtikėtinai gražus, tobulai mėlynas vanduo kalnų fone, na o iš kitos užtvankos pusės atsiveria tradicinė drumzlina pusė, kur sustojimo vietoj mūsų pakalbintas kareivukas patvirtino, kad ten negalima fotografuoti. Užtvankos teritorijoje matėm stebėtinai mažai žmonių, praktiškai vien kažką dirbančius ir ten pat surinktas žoleles pardavinėjančius vaikus.

Įvažiavus į Marakešą, pasitiko paniką aplink sėjusi audra su galina kruša. Tai buvo galima pavadinti “skraidančių palmių naktimi”. Taip smagiai ošdamas Marokas mus išlydėjo.