Sucha Bela

Visi masiškai eina į Sucha Bela kanjoną, nes jis gražus, garsus, be to, ten yra daug kopėčių ir krioklių. Atsidūrėm ten pačiu turistų būriavimosi laiku, kai erdvė apie tas kopėčias buvo sausakimšai užgrūsta. Pats kelias nesunkus ir neilgas, pavaikštai truputį įvairaus keistumo tiltais (pradžioje dauguma medis, kaip kopėčios per rimtesnes vietas sumestos būtų – nebloga treniruotė balansui ir aukščio prisibijant), na o tada stovi eilėj ir žiūri į verkiančius vaikus, nustebusias jų mamas ir daugybę žmonių, kurie patys nesupranta, kaip ten atsidūrė. Atgal galimybės pasukti nėra – tad privalu nusivalyti ašaras, išsipurtyti klešnes ir užbaigti kelionę. Atėjus eilei lėtai lipi, sustoji, kažkur kabi, dairaisi, fotkini, vėl truputį palipi ir t.t. Pati vieta nėra bloga, viskas gražu ir panašiai, bet ta siaubinga minia dėl kelių kopėčių… Jei kartočiau, tai tik labai anksti ryte.

Įveikę kopėčių kompleksą, patraukėm įdomesniais keliais (kurie vėliau nebeatrodė tokie įdomūs) per miškus ir avietynus, ir grįžom tik po kelių valandų klaidžiojimo, prieš pat audrą. Nepasakyčiau kad iš šis vaikščiojimas man būtų patikęs, na nežinau, iš visų atostogų nesmagiausia dalis – pradžioj kabi su minia ant kopėčių, o po to ilgai ilgai vaikštai po avietyną, nes nenorėjai, kad žygis baigtųsi taip greit.

Norint patekti į kopėtyną, kelionę pradėkit Hrabušice-Podlesok ir sekit žaliai žymėtu maršrutu. Taip pat vietoj už nebrangiai galima nusipirkti vietos žemėlapį. Pasirūpinkit apranga – reikia pusėtinų batų (palikit tas basutes automobilyje), be to, vasarą kartais tai karšta, tai audra ateina. Visas kelias bus pilnas krituolių, akmenų ir daugiau ar mažiau vandens.  Tarpeklis yra 4 km ilgio, užtruksite kokias 2 valandas. Jei nenorit trintis su minia žmonių, susiruoškit kokiai 6 valandai ryte. Bus gražu, gaivu ir ramu.