Dumbieras (2043 m) – geriau vėliau negu niekada

Kartą sėkmingai nusileidus nuo palyginti neaukšto kalno mums susišvietė, jog įgavom visokeriopos patirties ir galim tapti tikrais alpinistais, nors mūsų pasiruošimas ir buvo apgailėtinas. Pirmiausia, niekaip nedžiūvo batai. Taigi tą rytą, kai turėjom pradėti lipimą, važiavom pirkti avalynės. O tada naujai iškepti kalnų turistai su ta nauja avalyne (beje, mano įsigyti pigūs nonaminiai batai su visiškai paprastu padu hikingo iššūkius laiko jau kelis metus ir labai bijau tos dienos, kai jie susidroš ir teks ieškoti ko nors kito),  niekaip nerado tako pradžios (kalbant tiksliau – išklydo iš jo pasukę kreivais medžių kirtėjų keliais). Viskas baigėsi kopinėjimu bevarde uola, ropštimusi per nukritusius medžius, o kažkuriuo metu – kova dėl išlikimo ant uolų. Tie naujai iškepti kalnų turistai beprasmiškai pasitikėjo telefone rodoma buvimo vieta, ir šis balaganas tęsėsi tol, kol pradėjom bandyti orietnuotis patys. Tada nusileidom nuo tos prakeiktos mūsų jėgas išsunkusios kalvos ir patekome į tvarkingą ir gražiai žymėtą Dumbier taką.

Jau buvo gera popietė. Gal 3 valanda. Oras irgi nekoks, rūkas ar tai debesys nusileidę. Visi žmonės grįžinėjo iš kalno. Mes gūžtelėjom pečiais ir patraukėm pirmyn. Viskas gerai, įlipom, viršūnėj migloje mūsų laukė nacionalinė Slovkaijos emblema – dvigubas kryžius – ir nulipom.

Dumbieras buvo mano pirmoji viršūnė ir atrodė kraupokai. Sakyčiau, kad kalnas vėl nesidžiaugė naiviais turistais. Beveik nieko nesimatė, pūtė vėjas, vaizdelis lyg filme Mist – trūko tik poros milžiniškų alkanų tarantulų ir išvyka būtų buvus šimtu procentų įspūdinga. Ėjimo kryptį kai kur žymėjo kažkokie pagaliai. Vienoje vietoje kelias buvo uždarytas dėl erozijos. Kitur – status skardis. Nerimastingai pasiekiau viršūnę ir išreiškiau stiprų pageidavimą kuo grečiau leistis žemyn. Palypėję truputį žemiau suvalgėm įsidėtą šiltą košę (Žemuosiuose Tatruose visada įsidėdavom šilto maisto arba sustodavom kur pavalgyti, Aukštuosiuose tokie kenksmingi įpročiai dingo) ir sutikom porą iš rūko išnirusių bičų, kurie ieškojo tako į Chopoką. Nusileidom be didelių nuotykių, bet itin laimingi. Gal ne visai sėkmingas, bet vis viena – pirmas kalnas.

Beje, teisybės dėlei galima paminėti, kad kažkodėl dauguma aukščiausiu Žemųjų Tatrų kalnu laiko Chopoką, nors šį titulą turi  beveik 20 metrų aukštesnis Dumbieras. Jo viršūnė granitinė, pietinis šlaitas gan padorus, o šiaurinis status, 500 m aukščio. Daugiau informacijos galima rasti čia: www.summitpost.org