Lvivas

Kadangi Ryanairas kilniaširdiškai paleido labai pigių bilietų Ukrainos pusėn, širdis neleido neišlėkti kelioms dienoms į Lvovą. Man atrodo, nemažai lietuvių pasinaudojo šia proga. 

Pasiruošimas kelionei nieko ypatingo – susikemši mažon kuprinėn rankinį bagažą, pasiruoši ukrainietišką draudimą nuo covido, pasiruoši skiepų pasus (turėjau 2 popierinius – 1 skrydžiams, kitą miestui – tai pirmą kartą taip sudrožiau tą popierių, prieš grįžimą kai juo atsikratinėjau atrodė kaip laiškas 100 metų negyvo banginio pilve plaukiojusiame butelyje), susirašai su pigesne automobilių nuomos agentūra ir pirmyn. 

Įdomu tai, kad dalis žmonių prieš kelionę sakė, kad Lvove nebus ką veikti. Šiaip išties miestui normaliam pasibastymui ir lankytinų vietų apžiūrėjimui (kitaips sakant – “pažinimui”) užtenka 2 dienų, daug ką atmetant gal ir per vieną galima susisukt. Mes praleidom 4 – pirmąją lankėm muziejus, antrąją kiek mažiau muziejų ir kalvą, kur kažkada būta piliest, trečią važinėjomės po neveikiančias pilis, ketvirtą užsukom iki “Ukrainos Rumšiškių”, kas realiai užtruko gerą pusdienį, o vakarais gerdavom vyšnios viralą ar visai neblogą jų alų ir žiūrėdavom į gatvės muzikantus. Negaliu sakyt, kad kelionė labai pigiai gavos, nes lankėm visas rekomenduotinas valgymo vietas ir pusrytaines (kažkuriuo metu išpindėjom iki austrių lygio), vakarais ką nors laipsniuoto gurkšnodavom. Lvovas turi daug vietų pavalgymui, dalis jų ne tik įdomiai atrodo, bet ir siūlo smagių pasivaikščiojimų tuneliais po žeme.  

Dėl tų tunelių – iš pradžių ilgai svarsčiau, gal reikėtų griebti kokį turą, kur praveda po žeme. Bet taaaaip nemėgstu tų ekskursijų, jos dažniausiai tik dieną sugadina. Tai susikaupus suradau pati lankytinas vietas su požeminėmis pramogomis ir viskas baigėsi gerai. Papildomai požemių vizitų dvasią pakėlė ir mano jau minėti apsilankymai restoranuose ar baruose, kurie įrengti rūsiuose. 

Dalis vietų, kurias išsirinkom maitinimuisi ar girtuoklystėms:

• Piana vyshnia – stebėtinai populiarus likeris, pirkdavom tą kur stovi prie Pravdos (nes netoli gyvenom). Kadangi vėsoka, chebrikė ruošė šiltą variantą. Iš pradžių bijojau, kad po vienos stiklinaitės mirsim, bet pasirodo šitas gaminys visai neblogai toleruojamas.  
• Baczewski Restaurant – siūlo tokius tipo fancy pusryčius už itin priimtiną kainą. Graži aplinka, čiulba kanarėlės, kartais pagroja pieninu. Taip pat nenormali eilė – tai ėjom tik vieną dieną, kai planavom keliauti su auto ir atsikėlėm neatostogiškai anksti (man atrodo, nedidelės eilutės viduje gale atsistojom apie 8 – o 10 valandą eidami matydavom žmones jau rymančius lauke). 
• Atlas – brangūs, bet tikrai geri pusryčiai (valgiau pusryčių kruasaną). Atsiradom vietoj gan anksti (tarp 9 – 10), tai saugiai radom vietą. Išeinant jau prie durų trynėsi minia. 
• Arsenalo ribsų centre valgėm du kartus, tikrai nerealūs šonkauliai. 
• Gasova Lampa – meh, užsisakėm tų kolbų, bet tik paragavom ir po to ėjom ieškot alaus. 
• Kryivka – kažkaip laikoma privalomu objektu Lvove. Buvo tikrai smagu, maistas normalus, aplinka – osom. Be to, galima užsidėti uniformas, išsitraukti ginklus ir pozuoti kol lauki barščių. 
• Pravda Beer Theatre – trynėmės kiekvieną vakarą šalia,viduje nebuvom. Vis tiek dėl karantino vidaus renginiai atšaukti. 
• Beer Culture – tai buvo labai keista vieta. Baro šefas puikiai padėjo išsirinkti alų (ragavom 2 rūšis) ir gėrimas buvo tikrai osom. Pats baras gan paprastas ir šviesus, ir kažkuriuo metu apsidairius supratau, kad jame susirinkusi labai įdomi absoliučiai nevietinė publika, kurios kiekvienas narys galėtų atstovauti atskirą romano tipažą. 
• Trapezda Idey – pavargom kol radom, bet ten visi buvo kažkokie pasimetę. Jei duoda anglišką meniu tai sako susipažinkit, bet daug ko neturėsim. Normaliam meniu irgi nekažką (aš realiai nesupratau pavadinimų – o jų wifi buvo blogas ir negalėjau google patikrinti, kas per skanumynas ar baisumynas yra tas nesuprantamas žodis), o kai jau po ilgų kančių kažką išsirenki – sako ne, per daug laiko, rezervuota. Aš ten ėjau nes norėjau paragaut jų garsaus svogūnų pyrago (done) ir huculų košės (nonono, per ilgai truks, ate). 

Beer Cultural Experience Center – pirma aplankyta vieta tik atskridus, o atskridom anksti. Išsikvietėm taksą, jis pamėtėjo mus iki šios vietos, tada nuėjom į artimiausią parduotuvę ir nusipirkom telefonams korteles su internetu. Taip pasiruošę visiems įmanomiems iššūkiams sulaukėm 10 valandos, apžiūrėjom kelias ekspozicijas ir ragavom alų pusryčiams. Na tiesiog neradom jokios vietos arti, kuri duotų maisto. Ką žinau, labai gerai antradienį pradėti ragaujant alų. 

St. George’s Cathedral mums buvo pakeliuj. Dėl savo pastebimumo ne kartą tapo įsibrovėlių ir vandalų taikiniu. Šiame pastate persipina tiek Vakarų įtaka, tiek Ukrainos bažnytinių pastatų tradicijos. Brangiausia relikvija – mergelės Marijos ikona, datuojama XVII a. Katedros kapuose palaidoti įvairūs iškilūs veikėjai. Katedros viduje žmonės trina savo daiktus į relikvijas. 

Borio Voznickio Lvovo nacionalinė dailės galerija laikoma vienu pagrindinių meno muziejų Ukrainoje. Gal nesu didžiausias galerijų fanas, bet daugumos apsilankiusiųjų komentarai buvo tokie geri, kad negalėjau atsisakyti tokios patirties. Vizito nesigailiu – galerija tikrai patiko, tik galėtų pakoreguoti apšvietimą, nes lempų šviesos atsispindėjo nuo paveikslų ir kartais reikėdavo lakstyt ratais apie juos iekšant tinkamo žiūrėjimo kampo. 

Šventųjų Petro ir Povilo Garnizonų bažnyčia (1610–1630) (žinoma kaip Jėzuitų bažnyčia) – istorinė bažnyčia Lvove, Ukrainoje. Aš labai ieškojau jos, nes nenorėjau pirkti požemių turo, o bent kelis tunelius aplankyti norėjosi. Pavadinimai daug kur buvo gana lakoniški, tad truputį užtrukau, kol supratau, kad vietom minima “jėzuitų bažnyčia” ir yra šita. Šį žavų pastatą pastatė XVII a., o 1946 m. sovietai jį panaudojo kaip sandėlį. 2010 m. bažnyčia perduota Ukrainos graikų-katalikų bažnyčios reikmėms, katra ją atstatė ir 2011 m. pašventino. Požemiai smagūs – dar smagu, kad ten nebuvo daug žmonių, tai tas naršymas vienumoje prideda papildomo šarmo. 

Dominican monastery (The Church of the Holy Eucharist).  Ši vieta daugely požeminių turų aprašų vadinta “vienuolynu”, tai irgi reikėjo kiek pavargt kol atkapsčiau kas čia tiksliai yra. Šaunusis dominikonų ordinas į Lvovą atvyko XIII a., ir 1234 m. buvo pastatyta pirmoji medinė bažnyčia. Kadangi žmonija kariauti mėgo, 1340 m. per vieną iš mūčių ta bažnyčia sudegė. 1378 m. toje vietoje pastatė naują gotikinę bažnyčią, ana nukentėjo nuo gaisro ir vėl atstatyta buvo 1407 m. XVI a. bažnyčią su vienuolynu nusiaubė keli gaisrai. XVIII a. bažnyčios lubos pradėjo trūkinėti, tad 1745 m. ji išardyta ir pakeista nauja. 1749 m. pradėta statyti dabar matoma barokinė bažnyčia. Sovietmečiu pastatai naudoti kaip sandėliai, o vėliau tapo religijos ir atezimo muziejumi. Atgavus nepriklausomybę, bažnyčia veikia kaip parapiniai maldos namai, o vienuolynas veikia kaip muziejus. Deja, mums atvykus žmonės sakė eikit iš čia, nedirbam. 

Oceanarium – ejom dėl to, nes jis yra. Rami vieta, keli akvariumai. Ne toks kietas kaip Klaipėdos, bet pachillint žiūrint į ryklius galima. 

Museum-Arsenal, arba  miesto arsenalas, kuriame veikia muziejus – seniausias iš trijų senovinių Lvovo arsenalų. Tai nedidelis pastatas su bokštu. Dabartinis pastatytas 1554 – 1556 m., anksčiau jis draugavo su miesto sienomis ir turėjo žavią kankinimų kamerą. Susprogdintas švedų per Didįjį Šiaurės karą, vėliau restauruotas.

Šalia – garsioji šonkaulinė, kur sezono metu žmonės stovi eilėje, kad galėtų rankomis valgyti taukuotus šonkauliukus. 

Lvovo Nacionalinis muziejus, dedikuotas ukrainietiškai kultūrai visomis jos apraiškomis. Mes jau buvom pavargę, nes turėjom intensyvią “muziejų dieną”, tai pataikėm į karališkos salės ekspoziciją ir italų kažką. Legenda byloja, kad jei imsit gidą, jis parodys kaip veikia kai kurie baldai. Dabar galvoju, kad geriau reikėjo eit į gamtosn istorijos muziejų.

Pharmacy Museum. Čia tokia Lvovo legenda, kur būtinai reikia apsilankyti. Tai vyksta taip, kad nueini į vaistinę, ir vaistininkės parduoda bilietuką ir tada jau žengi muziejun. Atidarytas 1966 m. senos vaistinės pastate. Galima apžiūrėti įvairius prietaisus, receptus, vaistus, indus ir t.t. Ten kur neužsirauni ant labai jau rūsio, galima google lens pagalba išsiaiškinti, kam skirtas koks prietaisas (čia šiaip, tipsas). 

Lviv High Castle – aukščiausias taškas mieste (413 m). Iš pačios pilies nelabai kas belikę, bet tai naudinga vieta norint iškratyti bent dalį surytų šonkaulių. Gerais laikais tai buvo pagrindinis gynybinis miesto fortas. 

Stare Selo Castle – didelė, apleista pilis. Nebent užsukt trinantis pakeliuj, specialiai važiuoti tikrai neverta. Čia turėjom mažą nuotykį – stabtelėjus pamiškėj (su siekiu trumpam nubėgt į krūmus), atvažiavo apsauginis ar kažkas panašaus pasidomėt kas tokie esam ir ar nesitampom su savimi kokių bombų. Sakė, kad turėjo kažkada čia “mažą teroro aktą” tai dabar truputį griežčiau žiūri į viską. To apsauginio draugas laukė prie pilies ir maloniai parodė, nuo kur pradėti vizitą.  

Pati pilis ar tvirtovė stovi Stare Selo kaime. Pirmi jos įtvirtinimai minėti 1448 metais, XV a. juos sugriovė labai pikti turkai. Tada 1580 metais  pastatytas tvirtesnis akmeninis fortas, turėjęs ginti kelią iš Lvovo į Rumuniją. Kazokai toms sienoms buvo negailestingi. Vėliau tvirtovėje kūrėsi įvairūs kunigaikščiai, ir palaipsniui ji sunyko.

Svirco pilis – aristokratų rezidencija Lvovo regione, pastatyta XV a., o visiškai atstatyta XVII a. Kelis kartus ją buvo užėmę aršuoliai kazokai. Po įvairių pilims būdingų negandų ana ilgai stovėjo apgriuvusi, kol nuo 1907 m. kelis kartus buvo atstatyta ir rekonstruota. Sovietmečio kino pažiba “DArtanjanas ir trys muškietininkai” filmuoti šioje pilyje. Šiaip jinai dabar uždaryta, bet prižiūrėtojas (man atrodo, jau tampantis legenda) leido vaikščioti po vidų, o už tai aukų dėžutėn įdėjom pinigėlių. 

Zolovičio pilis ir Podhorcų rūmai buvo dienos praradimas, tad po nenusisekusio jų lankymo atmetėm ir kitas regiono pilis. Bėda ta, kad jokioje internetinėje erdvėje jie nepakoregavo savo darbo laikų – o  privažiavus mums sutiko tiesiog užklijuoti lapai, kad “dabar dirbam kas antrą dieną arba tik šeštadieniais”. 

Su neveikiančiom pilim dienos tripas buvo beprarandąs prasmę, tad atmetėm dviejų dienų išvykos planus (hm, o jei ir kitur “rajone” darbo laikais neatitiks nurodytų?) ir nusprendėm palėkti iki religinio nušvitimo kupino Počavijo lavros ir tada sprukti atgal į nuostabųjį Lvovą. 

Šventoji Pravoslavų Počajivo Lavra – vienuolynas, priklausąs Ukrainos ortodoksų bažnyčiai. Šimtmečius tai buvo svarbiausias dvasinis ir ideologinis įvairių ortodoksų konfesijų centras Vakarų Ukrainoje. Vienuolynas stovi ant 60 m aukščio uolos ir net iš toli atrodo įspūdingai – geriau negu visos matytos pilys ir rūmai kartu sudėjus.

Pirmą kartą vienuolynas paminėtas 1527 m., nors gali būti, kad įkurtas dar trimis šimtmečiais anksčiau. XVI a abatija pakankamai gerai laikėsi, kad galėtų pastatyti akmeninę katedrą ir pradėti rengti kasmetines muges. Šita vieta laikoma viena švenčiausių stačiatikių vietų Ukrainoje. Ir tai tikrai matosi – ir dideli, ir maži viduje krenta ant žemės ją bučiuodami, taip pat bučiuoja relikvijas ir turbūt dar daug dalykų. 

Kaip įprasta stačiatikių bažnyčiose, lankantis moterų plaukai, pečiai ir kojos turi būti uždengtos, o vyrams priklauso  ilgos kelnės. Aš buvau su kelnėnis, tai teko išsinuomoti tok žiurstą – sijoną, o galvą prisidengti skara, tai ant manęs niekas nepyko. Kadangi vaikštinėdami po teritoriją nelabai gaudėmės, kartais užklysdavom į kokį neleistiną užkaborį, iš kur mus maloniai išprašydavo. Pats vidus įspūdingas – neįtikėtina turto, grožio ir tuštybės mugė, kurią porą kartų nufotografavau (stengiausi nepersistengti, nes girdėjau, kad ten besimeldžiantys nuo to gali susierzinti). Lauke jau leidosi saulė, tad vaizdas buvo nuostabus (primenu, kad vienuolynas stovi ant kalvos – gražūs vaizdai garantuoti). 

Lviv Coffee Mining Manufacture – smagus rūsių kompleksas su keliom kavinėm, kur galima palakstyti tamsoje ir išgerti liepsnų show paruoštos kovos

Lvovo Rumšiškės (jei tiksliau, tai Shevchenkivskyi Hai Park Museum) – puiki vieta pasivaikščiojimui, mes jai skyrėm daug laiko (iki 3 val.) ir ramiai vaikštinėdami apžiūrinėjom visas trobas. Huculų kaimas kažkodėl buvo uždarytas (gal dėl to, kad slidu), bet atsargiai žiūrėdami ar niekas nešaudo nuėjom ir ten. Huculai yra savita Karpatų kalniečių etninė grupė, išsiskirianti iš slavų. Aš atkreipiau dėmesį į juos kai pirmą dieną lankėmės nacionalinėj dailės galerijoj ir ten Kazimierz Sichulski nutapė nemažai šių žmonių. 

Etnopoarko teritorija užima beveik 84 hektarus ir yra įsikūrusi kalvotoje vietovėje, tad kiekvienas regiono kaimas gauna savo užkampėlę. Oficialiai muziejus atidarytas 1971 m. ir į sudaro 124 objektai su gausybe eksponatų. Viso ten – 6 atnografiniai sektoriai. Seniausias pastatas turbūt yra 1763 metų Nicholas Church, aišku gal ne tokia įspūdinga kaip naujesni variantai.

Visur pridėta ženklų, kad nerūkykit bile kur, tik tam skirtose vietose (gal iš mūsų Rumšiškių festivalių pasimokė).