Phu Quoc

Phu Quoc

Phu Quoc įsikūrėm keistame pustuščiame rajone, kur beveik nebuvo žmonių. Ten gyveno vietinių šunų populiacija (yra toks vietinis Fukoko ridžbekų tipas, bet dabar jis jau gerokai atskiestas kitomis veislėmis ir mačiau gan nedaug tikrai tipiškų šunų), vieną naktį surengusi megapeštynes rajone. Buvo daug garso ir šviesų, beveik kaip selo koncas. Kitą rytą dalis dalyvių šlubavo. 

Dar visai neseniai Fukokas buvo pusiau laukinė sala blogais keliais. Dabar ji pilna kurortinių rajonių gan panašiais išplanavimais. Tokiam rajone koks nors valdytojas išsiperka kažkiek viešbučio. Dalis erdvių bendros, pvz., baseinas. Kai suvažiuoja daug žmonių, tai gaunas turbūt kokia komunistinė Palanga. Mūsų lankymosi metu beveik įrengtame rajone poilsiautojų tikrai nebuvo daug. Vakarais vaikščiodavom po tuščias mūsų kurorto gatves, kuriose grodavo muzika, parkuose žaviai žėlė augalija ir nuolat kamuodavo jausmas, kad atsidūrėm kažkokiam kompiuteriniam žaidime. Atrodė, kad esam labai toli nuo realybės, nors toji realybė gyveno vos už kelių žingsnių, kitoje gatvės pusėje esančiose pašiūrėse. 

Nebuvo mūsų rajone ir priimtinesnių vietų pavalgyti (alėjos su šiais reikalais jau suplanuotos), tad su taksi (beje, nuolat reikėdavo muštis) ar motoroleriu važiuodavom į už 3 km esantį aktyvesnį rajoną. Pirmąjį rytą ten ėjom pėsčiomis – bet karštyje tai nebuvo labai smagu. Maistas kurorte visur gan brangus, arba kainos/kokybės santykis abejotinas. Įsivaizdavom, kad kaip kokiam Can Tho nesustodami rysim aštuonkojus, bet viskas baigės kukliau. Net pasirinkimai abejotini – ateini į maistų alėją, ir ten visi subėgę siūlo meniu… o kainos visur labai panašios. Tai apžiūrėdavom meniu, siūlomą maistą ir niūriai šliauždavom toliau. 

Labai stipriai nepramogavom – miegojom, maudėmės ir deginomės. Vieną dieną turėjom išvyką su paviršiniu nardymu ir poilsiu atokesnėj saloj, ir kartą nulėkėm iki artimiausio žvejų kaimo bei turguj prisipirkom vaisių (ten dirbusios tetos buvo nuostabios, jos prikrovė mums sunokusių, nesurūgusių, labai skanių produktų). 

Smagiausia saloj buvo būtent vandens išvyka – taip kaitra nelabai jaučiasi, tik reikia labai saugotis, kad nenusviltum saulėje. Vienok koralų rifus Fukoke įsivaizdavau prastesnius – jei būčiau žinojus, kad jie pakankamai žavūs, turbūt būtume pasimėgavę pora tokių ekskursijų. Be to, grupė buvo nedidelė, visi +- vakariečiai, lengvai suvaldomi ir neerzinantys. Šalia viešbučių jūra nebuvo labai graži, nors ir šilta bei geru krantu (tiesiog jos spalva priminė turkiškus variantus, o išpindėję turistai juk pageidauja Zanzibaro vaizdų), tačiau išvykoje buvo galima pasimėgauti gražiais žydrais lopinėliais. 

 

Leave a Reply

RSS
Follow by Email
Facebook
YouTube
Instagram