Ninh Binh

Į Ninh Binh iš Hanojaus važiavom turistų maršrutke. Užsakiau ją iš anksto internetu. Paėmimo vieta buvo prie kokio tais cirko. Daugiau informacijos nebuvo. Vadovaudamiesi instrukcija, vietoje trynėmės pusvalandžiu anksčiau ir nedrąsiai dairėmės, ne visai suprasdami kas čia vyksta ir kaip mikro vairuotojas mus ras. Transportas ir laukiantieji keitėsi pagal kažkokią tvarką, o mes stovėjom ant šaligatvio. Galų gale kažkuriuo metu nusprendėm atsainiem aplinkiniam duot užduotį ir nusprendėm jų paklausinėt, galanie netyčiom  kažką žino apie mūsų autobusą. Sukėlėm šiokį tokį sujudimą, visi pradėjo mus visur vedžioti, bet šios pastangos baigdavosi niekuo. Galų gale nusprendėm elgtis logiškiau ir paskambinom biliete nurodytu numeriu. Ten mums pasakė kad viskas yra ok. Maždaug laiku atvykęs varuotojas pats mus susirado. 

Kelionė buvo greita. Beveik pasiekę paskirties vietą, sustojom kažkokioj tarpinėj stotelėj (tipo Ninh Binh) persodinimui. Šiokią tokią problemą sukėlė tai, kad visi padorūs turistai važiavo į Tam Coc. Taip visą mikro grupę ten ir išvežė, o mes likom, nes pageidavom kelionės į Trang An. Man atrodo kažkuriuo metu mikrų vairuotojai apsipyko, ir beveik esu tikra, kad vienas šaukė, kad tikrai mūsų niekur neveš. Tada jie liepė mums pasėdėt, davė vandens kad būtume ramūs (beveik priverstinai, atrodo, šiauriečių nuomone papildomas vandens buteliukas ramina – nors mes ir taip buvom ramūs. Aišku, kad nepaliks mūsų kaip šiukšlių pakelėj) ir iškvietė kažkokį vairuotoją, kuris ir nuvežė mus (apsikarsčiusius vandens buteliukais) į Trang An. Čia kelionė dar nesibaigė, nes turėjom nusibelsti iki kaimo, kur mūsų laukė homestay. Persekiojami atkaklaus motorolerio vairuotojo (nežinau kaip jis planavo mus abu su kuprinėm ir tais buteliais nubogint iki tikslo) suradom taksistą. Paskutinė kelionė pavyko beveik sklandžiai (atmetus, kad iš pradžių vairuotojas bandė važiuoti į visiškai priešingą pusę). 

Išsirinktas homestay buvo ramioj, gražioj vietoj. Gyvenom gan žaviuose, nors ir tankiai “sustatytuose” namukuose. Šalia baseinas ir t.t., bet oras nusprendė elgtis atšiaurokai ir maudynės visai neviliojo. Galų gale buvo tik vasario mėnuo – jei dieną galima kentėt, naktį buvo taip šalta, kad teko ant savęs krauti visus atsivežtus rūbus. 

Kadangi atvykom alkani, apgyvendimo įstaiga, teikianti ir maitinimo paslaugas, pasiūlė paragauti populiariausio savo patiekalo. Kaip paaiškėjo, tai buvo kažkoks glitus daiktas su ožkienos gabaliukais (emm, ožkų kisielius?), kurį reikėjo užkąsti kokiais tai vietiniais populiariais keptais ryžiais. Šiaip patiekalas tikrai buvo ne pats šauniausias Vietname. Nors minėtas kiečiausias homestay receptas įspūdžio nepaliko, kiti jų produktai buvo neblogi. Kadangi rajonas garsėjo ožkiena, visur aplink daugiausia ir ragavom šią mėsą. Dar man labai patiko jų imbierų arbata, be to, vaišino nors ir neįspūdingais, bet neregėtais skanėstais kaip nedideli “kiniški obuoliukai”, karambolos ir t.t. Realiai prieš miegą surijau beveik visą lėkštę tų nedidelių, bet labai skanių “obuoliukų” ir nebenorėjau vakarienės.

Pirmą vakarą su iš homestay pagriebtu motoroleriu nuvažiavom iki Hoa Lư Ancient Capital. Iš pradžių planavom plaukioti laiveliu, bet pamatę žmonių kiekį greit apsigalvojom ir pasirinkom paprastesnes pramogas.Malonu, kad istorinėj sostinėj žmonės nebuvo pernelyg agresyvūs – pvz., diedukas su žaviu buivolu nereikalavo pinigų už fotkinimą (bet norint pasėdėt ant tos karvės jau tektų sumokėti). Parkingų savininkai gal kiek aršesni, kai kur net šoka po ratais kad tik sustotum. Motorolerį pastatėm kažkur labai priekyje, kur stovėjimas atseit nemokamas.Po lankymosi tiesiog reikėjo užsisakyti arbatos iš purvinų puodelių (surizikavom, išgyvenom). 

Hoa Lu Vietnamo sostine buvo X ir XI a. Dabar tai – muziejus po atviru dangumi. Pagrindinis lankytinas objektas ten – King Dinh šventykla, pasižyminti medžio ir akmens drožinių menais, sukurtais XII a. King Dinh randama  Ma Yen kalno papėdėj. Užlipus 265 laiptelius (apie 200 m) į minėtą kalną, galima pamatyti gražią imperatoriškojo miesto panoramą. Kalnas siejamas su legenda apie Dinh Bo Linh, pasirinkusiu kalnuotą regioną sostinei statyti. Karaliui mirus, žmonės jį palaidojo kalno viršūnėje. 

Vakarienę valgėm “kažkur kaime”, buvo visai gerai. Dar užsisakėm kokio tais vietinio šnapso ar vyno, nesu tikra kas ten turėtų būti. Tai gavom lipnų plastikinį buteliuką su pora stikliukų ir mėgavomės kiek norėjom. 

Kitą dieną nuo pat ryto trynėmės prie Trang An laivelių. Sistema gan gražiai sudėliota – nusiperki bilietą, lankstinuke renkiesi kokiu maršrutu plauksi ir prieplaukoj išreiški savo pageidavimą. Kadangi laiveliai keturviečiai, kartais kelias minutes reikia pasėdėti laukiant valties kolegų. Rinkomės taip vadinamą antrą maršrutą, kuris pasirodė turintis ne per daug urvų ir ne per daug šventyklų. Buvo smagu – oras pasitaikė geras, nors ir ūkanotas, vaizdai gražūs ir kiek paslaptingi. Aplankėm 3 šventyklas ir praplaukėm 4 urvus. Prie šventyklų valtelė sustoja ir išleidžia trumpai pasiganyti.  Kadangi susiruošėm ryte, žmonių dar nebuvo labai daug. 

Laivelius dažniausiai vairuoja moterys, nors kartais pasitaiko ir vyrų. Vakare irkluotojai susėda ant dviračių ar motorolerių ir rieda namo. Plaukimo pabaigoj supratom, kad ir turistai gali padėti vargstančiam darbininkui, tam valtyje paruošti paprastesni irklai. Pats plaukimas pasirodė optimalios trukmės, nes į pabaigą truputį atsibodo. 

Nors bijojom pietauti turistinėj vietoj (galvojom, kad tarp kainos ir kokybės bus tvirtas atvirkštinis ryšys), tame taške gavom tikrai skanaus ir nebrangaus maisto. Dar darbuotoja įtikino paragauti jų spring rollsų, kas buvo geriausi mano gyvenime ragauti spring rollsai (ok, neturiu labai didelės patirties tame, bet būtent tuos prisimenu su meile). 

Dar viena Ninh Binho pramoga – 88 m aukščio Mua Cave (Hang Mua) Viewpoint. Nors, sprendžiant iš pavadinimo, reikėtų lankyti Mua urvą, jame nėra nieko įdomaus ir visi į minėtą vietą keliauja palaipioti. Juk nėra nieko smagiau negu po ramaus plaukiojimo ir sočių pietų įveikti keletą (beveik 500) laiptelių! Lipimas ne iš lengviausių (laiptai “griozdiški”), bet pasitaikė gan vėsus oras, tai nebuvo didelės tragedijos. Be to, nėra labai aukštai, tai kančia greit baigias. 

Vaizdai labai gražūs – apžvalgos aikštelėse atsiveria vaizdai į Ngo Dong upę. Pirmą griebėm “apžvalgos tašką” su pagoda, suteikiančia vaizdą į ryžių laukus ir pilną pozuojančių nuotraukoms. Vėliau lipom į “tą su drakonu”. Tai drakono dalyje visi kabarojasi apie akmeninį drakoną. Aš palūžau kažkur per vidurį ir apsisukau. 

 

 

Nusileidę ragavom skaniausią kokosų gėralą Vietname. Tikrai labai sėkminga diena pasitaikė. 

Vėliau tiesiog važinėjom motoroleriu po kaimus ir grožėjomės vaizdais iš ne tokios viešos pusės. Radom tikrai įdomių užkampių. Žmonės laukuos ramiai užsiėmė savo reikalais, oras laikėsi geras, o uolas apžvelgėm iš visų kampų. Po kaimus šmirinėjo atsipalaidavę šunys, nekreipiantys dėmesio į birbiančias transporto priemones.  

Vakare laukė ilga kelionė miegamu traukiniu iki Dong Hoi. Pagrindinė problema ta, kad DongHojuj nenorėjom atsidurt kokiu nors keistu rytiniu laiku, tai sugalvojom kažkaip prastumt laiką iki vidurnakčio reiso. Aišku, vėl buvo šalta – mūsų homestay lauko kavinėj sėdėjom įvairiom  pozom ir daug valgėm, bet skrandžio galimybės ir pinigai vis tiek kažkada baigias. Tada su taxi jau tamsoj nusigavom iki traukinių stoties ir kelias valandas ten trynėmės patamsy. 

Traukinio bilietus kelionėms Vietname pirkom du kartus,abu online. Naudojomės telefoniniais bilietais, darbuotojai nukreipdavo kur maždaug reikia stovėti laukiant traukinio, tad tokio tipo kelionės Vietname tikrai paprastos. 

Važinėt miegamu traukiniu visai smagu. Realiai mane labiau išvargina valandos skrydis negu kelių valandų dardėjmas bėgiais. Keliaudavom kiek geresniuose, bet ne vipiniuose keturviečiuose kupė. Negaliu sakyt, kad nenorėjau išbandyti kokio Laman Express, bet tiksliai neapsisprendus ką nori veikt ir kur nori būti, paskutinę akimirką geresnių bilietų taip paprastai negausi. Kadangi abu kartus pavėlavau juos nupirkti, važiavom antruose guolių aukštuose. Patys kupė tvarkingi, patalynės švarios (kai pasitaikė panaudota, vos traukiniui pajudėjus patiesė naują), tarakonai nelaksto, dar būna padėta šiek tiek užkandžių ir vandens. Tik tūlikai pasitaikė tikrai baisūs tai kentėdavau kiek pūslė leisdavo. Pats traukinys supa, kas migdo.