Dong Hoi ir Phong Nha
Dong Hoi turėjom tik trumpam sustoti, bet likimas taip jau surėdė, kad vieną dieną teko atsipūsti. Ten radom nuostabų kambarį – erdvų, su liftu, normaliu dušu, balkonu ir puikiu vaizdu (į upę/parką/kažkokios XIX a. statytos ir amerikiečių vėliau subombintos bažnyčios griuvėsius). Iš traukinio iki viešbučio ėjom pėsčiomis (genami krūvos taksistų), dar pakeliuj išgėrėm kavos.
Dong Hoi skyrėsi nuo kitų miestų – pasirodė ramesnis, su labai mažai turistų. Nors turėjom kaip reikiant stverti urvus, turgų ir paplūdimį (o gal net kopas), realybėj tiesiog trynėmės netoli viešbučio. Truputį apsipirkom, truputį pailsėjom. Tiesa, maisto labai skanaus ten neradom – daugiausia pasitaikė kažkokie nevykę bandymai mėgdžioti vakarų virtuvę. Vienintelė atgaiva skrandžiui buvo vakare parke susirinkę užkandžių kioskeliai. Jų pasiūla ne tokia įvairi kaip populiaresnėse vietose, bet visokių skrandžiui malonių maistų (tarp jų ir vištų kojų) gaudavom.
Kadangi tingėjom ir buvom išgeibę, į kitos dienos išvyką į urvus susivėlinom. Tai buvo šiokia tokia klaida, nes anksti pro viešbutį kursuojantis autobusiukas buvo turistinis ir juo vykę Phon Nha pasiekė gan greit. Mes pasirinkom vėlesnį mikriuką, tad važinėjom labai keistais keliais lydimi pačių geriausių vietnamietiškų tradicijų. Pasiekus Phong Nha įvykiai vystėsi nenusakomu greičiu – atsisveikinę su mikru lyg ir “centre” (šiaip net gerai nežinojom kur išlipom ir ar tikrai čia reikėjo išlipt), einam liūdni galvodami ką čia nuveikt gyvenime kai lankymo valandos jau tuoj baigsis ir dar parsirast atgal reikės, tada sutinkam užsieniečių porelę, ir jie sako, kad ką tik baigė išvyką su privačiu vairuotoju. Duoda mums numerį – po skambučio nepraeina nė 10 min. ir mes (truputį verkdami dėl kainos, bet tyliai tyliai nes patys ir esam dėl to kalti) netikėtai gražiais kaimais jau važiuojam į Paradise Cave (aišku, vietoj buvo galima imti plaukiojimą požemine upe, bet turėjom apsčiai panašių pramogų Ninh Binh). Išklausę instruktažą sparčiai pasiekiam urvą (laikas spaudžia, dar reikės spėti pagauti paskutinį mikrą kuris turėtų būti apie 17 valandą, tad renkamės mažiau žygiavimo, daugiau važiavimo bagiais, o pėsčiųjų dalį įveikiam lenkdami grupeles) ir smagiai jame pasiblaškom.
Thiên Đường Cave (Paradise Cave, Rojaus urvas) įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. 2005 m. jį atrado vietos gyventojas, o visuomenei jis atsivėrė po penkerių metų. Viso jis siekia 31 km, iki 72 m aukščio ir 150 m platumo – tačiau savarankiškai turistams prienama vos 1 km. 2012 m. čia aptikta nauja skorpionų rūšis Vietbocap thienduongensis.
Uvas kaip urvas – didelis, gražus, turi žavių darinių. Mielai aplankyčiau dar porą panašių. Deja, laikas spaudžia. Baigę pramogas, turėjom rasti vairuotoją – pasirodo, tas smagiai knarkė hamake. Grįžtant jis sustojo poroj gražesnių vietų, nes Phong Nha tikrai nuostabi vieta. Žali, ramūs kaimai, uolos, daug laukų. Rekomenduočiau ten pabūti bent porą nakvynių, o gal net pasiimti kokį rimtesnį žygį į urvus. Tikrai norėjosi toje vietoje praleisti daugiau laiko, man ši vieta net pasirodė malonesnė už Nha Trang.
Susikrapštėm laiku – nusipirkom kažkokių kepsnelių ir dar dorai kramtyti nepradėję pamatėm atvažiuojantį neaiškų mikrą. Vairuotojas patikino, kad lekia reikiama kryptimi, tai su tais mini šašlykėliais įsitaisėm ant sėdynių. Vėl ramiu vietnamietišku stilium, sustodami keistose vietose, pasiekėm Dong Hoi. Tiesa, išlipom pamatę, kad nuo viešbučio gerokai tolstam, ir parsiradom su taksi pagalba.
