Da Nang ir Hoi An

Šią išvyką traukiniu privalau parodyti, nes ji visokeriopai buvo labai vykusi. Spėjom pabėgti nuo lietaus, turputį numigti ir pasigrožėti vaizdais. Gan netoli Da Nang traukinys važiuoja įstabia pakrante, tad lig valiai galima grožėtis laukiniais vaizdais. Juos gadina nebent laidai laideliai. 

Da Nang stotyje jau laukė beveik apypigis viešbučio vairuotojas. Labai tingėjau aiškintis, iš kur važiuoja koks nors pigesnis mikras, ar tiesiog muštis su stoties taksistais. Kartais pabūti apatišku turistu nėra blogai.  

Taip jau gavosi, kad Hoi An atsidūrėm savaitgalį, ir dar po pietų, ir, aišku, pačiam centre. Iš vienos pusės galima džiaugtis – pamatėm ultrapalanginį vaizdą, naktinį turgų, daug lempučių, daug laivelių. Iš kitos pusės – įspūdinga žmonių minia vargino labiau negu Saigone ar Hanojui. 

Ragavom viską – nuo keistų vaisių ar durianų (nope, nemėgstu jų, ir ne dėl kvapo, o šlykštaus skonio) iki keptų aštuonkojų ir ledų. Vieną dieną taip šlitinėjant praleisti smagu, bet realiai  Hoi An labai iškamavo. Atmetę visas jo siūlomas aplinkines smagybes, kitos dienos rytą, prieš tai dar užkandę vietiniam mažų kėdučių kampelyje, pasivaikščioję nurimusiomis gatvėmis, jau riedėjom atgal į Da Nang. 

Internete paskaitinėjus apie Marble Mountain, atmečiau tą vietą kokį milijoną kartų. Atrodė labai niekinis variantas – tačiau kadangi daugiau nelabai sugalvojom ką veikti Da Nange, ten nusigavom. Ir visai patiko – labai gerai pajudėjom, palaipiojom ir urvuose, ir lauke. Marble Mountains – penkių marmuro ir kalkakmenio kalnų krūvelė. Kiekvienas kalnas turi atskirą pavadinimą ( Kim (metalas), Thuy (vanduo), Moc (mediena), Hoa (ugnis) ir Tho (žemė). Daug metų šie kalnai buvo svarbūs Centrinio Vietnamo žmonėms – jie laikyti dvasine vieta, o imperatoriai ir generolai lankydavo viršūnes. Dabar Marble Mountains yra urvų, tunelių, bokštų ir pagodų tinklas, pastatytas Mahajanos budistų ir Nguyen dinastijos karalių. Karo metu kalnuose greičiausiai buvo Vietkongo ligoninė. 

Vaizdai smagūs, nemažai apžvalgos aikštelių, o Huyen Khong urvas buvo tikrai įspūdingas. Kadangi turėjom daug laiko, liftu nesikėlėm ir lipom savo kojomis. Praleidom ten gal 3 valandas. 

Nusileidę atsigaivinom kokosų gėralu (M net sugebėjo savarankiškai sukapot riešutą). Vėliau truputį pavaikščioję (gal porą desperatiškų km) radom taką prie jūros ir ilgai ėjom krantu (realiai iki kito tako). Pietų Kinijos jūra šitoje pusėje nebuvo labai draugiška, šalia stovintys viešbučiai pasitaikė neįtikėtino bjaurumo, bet pasivaikščioti buvo smagu. 

Vakare ieškojom jūros šlykštynių restorano, kažkokį radom. Kainos buvo apybrangės, bet bent patiekalų pavadinimai gan aiškūs.