Saigonas ir Can Gio

Vietnamas – įdomi šalis, kurioje praleidom 3 savaites. Planas buvo gan tradicinis ir daugelio įvykdytas – iš šiaurės keliauti į pietus. Tiesa, viską koregavom atsižvelgdami į orus, tad vėsiausios dalies su Sapa ir tt. nelankėm. Atskridus pasisekė, nes tuo tuo metu Hanojuj dar buvo netikėtai šilta. Išvykstant iš sostinės oras atvėso ir vėliau keliavom bėgdami nuo lietaus, kuris mūsų nepavijo (valio valio). Vienok šiaurėj buvo pakankamai vėsu. 

Kelionės metu turėjom 5 vietinius skrydžius ir porą kelionių traukiniu (viena iš jų  – naktį), 1 važiavimą turistų mikriuku, 2 viešbučio pervežimus ir porą išvykų vietos mikru, kur nesupranti nei kur veža nei kas vyksta. Kadangi reikalai vyko gan intensyviai, keliavom tik su kuprinėm (rankiniu bagažu). Bilietus ratuotoms kelionėms (išskyrus vietos mikrą) pirkau internetu, daugiausia 12go. 

Dar turėjom 4 turus, visus suradau internetu, atsižvelgdama į atsiliepimus (pvz., pažiūri kokia situacija TripAdvisory, o tada rašai tiesiogiai nurodytu numeriu ir jie pasiūlo truputį mažesnę kainą). Skraidydami išbandėm Vietnam Arilines, Bamboo, Vietjet ir Pacific Airlines, visi buvo ok – niekas nevėlavo ir nieko neatšaukė. 

Tik atskridę dar prieš pasų patikrą čiupom Viettel korteles. Taip darant kainuoja kažkiek brangiau, bet stovėdama pasų kontrolės eilėj ramiai sutvarkiau visus grabus ir tt, tad išėjus iš oro uosto iškart buvo galima kviesti vairuotoją. Ryšys praktiškai visur buvo geras. Dėl saugumo naudojau tik mobilų internetą. 

Žmonės vietname malonūs ir gan patikimi, kovoti prireikdavo tik su taksistais. Sudėtingiausi anie buvo Phu Quoc saloj, nežinau kodėl 😀 Štai Dalate iš oro uosto taksistas parvežė už neįtikėtinai mažai (iš miesto pasiekti tą patį oro uostą gavosi gerokai brangiau). Grabas (kaip mūsų Boltas) ne visad optimalus variantas, ypač didesniais atstumais – tada rodant grabo siūlomą kainą būdavo galima derėtis dėl geresnių pasiūlymų. Šiaip net kur nors gatvėj apsiperkant ir sumokėjus šiek tiek daugiau (t.y. palikus “arbatos”), pardavėjas bėgdavo iš paskos kad atiduotų tą pinigėlį. 

Saigonas 

Kelionę pradėjom ir baigėm Saigone. Atskridom į Ho Chi Minh (Saigon) vakare, su grabu greit pasiekėm viešbutį ir patamsy ėjom susipažinti su teritorija. Gyvenom šalia kažkokio japonų kvartalo, jame buvo daug japoniško maisto ir gražiai papuoštų katyčių “masažisčių”. Susiradom vietą kažkuriam kvartale valgymui ten, kur laukė didesnė eilė – pradžioj dar bandėm rast kažką vietnamietiško, po to nusprendėm pasiduot japonozuotai kultūrai. Tada pirmą kartą išbandėm maitinimosi lazdelių pagalba malonumus (aha, išvarėm į Pietryčių Aziją nemokėdami valgyt šiuo būdu). Pirmi kartai buvo sunkesni, ir google rastos pamokėlės nepasiteisino, bet jau kitą dieną stebint kaip žmonės ketra Pho, situacija susitvarkė. 

Priešpaskutinis vakaras Saigone buvo gan aktyvus – jau tamsoje nusileidus lėktuvui pasiekėm viešbutį, ten truputį apsikuopėm ir lėkėm iki Landmark 81. Pakilę iki Blank lounge lauko terasoje išgėrėm po kokteilį ir grožėjomės miesto vaizdais. Na gerai, ne taip paprasta buvo pakilt – apie pusvalandį reikėjo pasivoliot ant foteliukų laukiant eilėje. Bet viskas komfortiškai ir be streso. Tai mano pirmas dangoraižis, ir dar su gan padoriu aukščiu (75 ir 76 aukšai). 

Saigonas smagus tuo, kad gali įlįst į bet kokį menkiausią skersgatvėlį ir vis tiek ten rasi krūvą keisčiausių parduotuvių, barą ir viešbutį. Tad ten niekada nereikia ilgai ieškoti pusryčių ar kur nusipirkti vandens. Aišku, jausmas ir kiek keistas – kartais norisi rasti kokią ramesnę, atokesnę, ne tokią intensyvią vietą, bet tokių tiesiog nėra. 

Can Gio

Skrydžio atgal į namus dieną (pakilti turėjom vėlai vakare) iš anksto užsisakę turą važiavom iki Can Gio mangrovės. Išsirinkti ką norėsim veikti paskutinę dieną buvo labai sunku, pasirinktinų variantų buvo gyvas galas. Labai norėjau pamatyti būtent šią vietą – mangrovės lengvai pasiekiamos (nors ne visai natūralios jos, bet patekti lengva), galima pažiūrėti į beždžionių koloniją ir dar bus truputis krokodilų. Kitą kartą atvykus į Vietnamą, turbūt dalį laiko skirčiau Šiauriniams kalnams, o tada kelias dienas su vairuotoju lakstyčiau po deltą. Nors dauguma šios srities nemėgsta, man ji pasirodė labai įdomi. 

Gyvenamą vietą Saigone, beje, rinkau pagal tai, iš kur organizatoriai surenka ekskursantus – pirma užsakiau išvyką, tada radau kur apsistoti. Kadangi tą patį vakarą laukė skrydis, gyvenamą plotą užsakiau viena diena ilgiau, kad iki vakaro nesukdami galvos galėtume bet kokia netvarkinga forma ten laikyti daiktus, pailsėti, nusiprausti ir t.t.  

Diena vėl buvo puiki – lankėm beždžiones, žiūrėjom į krokodilus, plaukėm upe ir aplankėm vietinį turgų. Pietų mus nugabeno į patį deltos pakraštį, kur galėjom pasidžiaugt nelabai gražia jūra ir apybjauria pakrante. 

Can Gio biosferos rezervatą pasirinkau todėl, kad vieta gan netoli nuo Saigono ir iki jos nereikia labai ilgai važiuoti. Turbūt tai paprasčiausias būdas pamatyti kažką panašaus į mangroves. Vietname tai svarbus laukinės gamtos šaltinis, bet pagrindinės buveinės – pasodintos, o ne natūraliai šimtmečius želiančios mangrovės. Be paukščių ten tarpsta daug moliuskų, vėžiagyvių, žuvų ir kažkiek varliagyvių. Anksčiau šiose vietose gyvendavo sūraus vandens krokodilai, dabar jie jau uždaryti kad nekeltų pavojaus. Mangrovėje galima nuveikti daug dalykų, populiariausias – beždžionės. Man paliko įspūdį ir vietos turgus, buvo  bene įvairiausias visam Vietname (akivaizdu, kad jame galima susipažinti su plačia mangrovės bestuburių rūšių įvairove).

Pagrindinėje teritorijoje ir buferinėje zonoje gyvena tik miško saugotojai ir jų namų ūkiai, mikšininkystės atstovai bei žvejai, naudojantys tradicines gaudykles. Pereinamoje zonoje gyvena beveik 70 000 žmonių. Be to, ši vieta intensyviai naudota Vietnamo – JAV karo metu. 

Atvykus pas beždžionaites, gidas įspėjo, kad negalima turėti jokių dalykų ant galvos. Net jei būsi aklas kaip sliekas – palik akinius autobuse. Vienas mūsų grupelės korėjietis ne visai suprato nurodymus, tad makaka, gidui nespėjus pasakyti “ne…”, jau profesionaliai bėgo su vyruko kepure ir akiniais. Prie įėjimo laukia nagliausios darbininkės – jos atiminėja žmonių daiktus ir juos keičia į maistą. Pvz., plėšikei vanduo neįtiko, ji nusprendė kad toks turtas vertas didesnio atlygio. Jai numestą vandenį pagriebė kita beždžionaitė, iškart atsuko kamštį ir viską išgėrė. Vėliau vaikščiodami matėm drąsią vagišę, kuri ramybėje ir vienumoje traškučius skanavo įlindusi pas krokodilus. 

Toje srityje galima pamatyti dviejų rūšių beždžiones, vienos maistą renka su rankytėmis (ilgauodegės arba krabaėdės makakos), kitos visa burna lapnoja nuo žemės (pavadinimo nepamenu, bet jų uodegos trumpos). Beždžionės nėra agresyvios, tačiau mačiau, kad bandė lipt ant poros atsipalaidavusių turistų, o vienam švelniai kando į nugarą. Vienok net jeigu makakos tikrai malonaus būdo, nereikia su jomis elgtis pernelyg familiariai. 

Tą pačią dieną grįžom į miestą, aplankėm turgų ir keliavom į oro uostą. Turguj buvo vidutiniškai sunku. Derėtis karštyje erzina, dar reikia pereiti visą paviljoną kur išsirenki pigiausius pardavėjus, o tada jau aiškiniesi su jais. Pirkom nedaug, nes keliavom tik su rankiniu bagažu – truputį kavos ir džiovintų vaisių.