Turkija: bene populiariausias lietuvių viešbutis
Nors dar visai neseniai narsiai dievagojaus, kad jau ojojoi niekada atgal į Turkiją “standartiniu stilium” (mintis buvo nebent kada nors ateityje nuskrist ir važinėt po tą šalį), taip jau įvyko, kad nusprendėm kur nors nugabenti tėvus. Ir, aišku, muštynėse tarp Egipto ir Turkijos laimėjo pastaroji. Viešbučio planas buvo toks standartinis, kad net dantis gelia – Mukarnas. Tiesą sakant nieko net labai nesirinkom, agentė pasiūlė už gerą kainą ir labai nesvarstydami visi mielai jai pritarė. Net tie ganėtinai prasti atsiliepimai vienodai švietė.
Šiaip galiu pasakyt, kad su Mukranu viskas buvo gerai. Gal dar dėl to, kad pilnai nuo ryto iki vakaro jame praleidom tik dvi dienas tai jis nepsėjo atsibosti ar sukelti nuobodulio. Gal dar ir dėl to, kad esu labai ankstyvas paukštis – 7 ryto jau kimšdavau pusrytį, o 8 valanda pasirodė labai puiki salytei, saunoms ir maudynėms vidiniam baseine. Kadangi labai nesezonas (varėm balandžio pradžioj), laisvų gultų rasdavom bet kada. Kadangi vis dar tas pats nesezonas, buvo ir taip, kad nueini ant gulto, pasijunti kaip pingvinas Antarkty ir pyz***i atgal pasišildyt pirty. Apie jūrą nekalbu, įkišau ten vieną pėdą ir galvoj iškoneveikiau visus “kaip Baltija vasarą”. Nepamenu kada maudžiaus Baltijos jūroj, bet įtariu artimiausius šimtą metų to tikrai nedarysiu. Viešbučio svečiai irgi buvo ok – jeigu ką, bet gal dėl to, kad nesezonas 😀 Vietiniai gėrimai tradiciškai neskanūs išskyrus puikųjį alų. Darbuotojai normalūs, vieną vakarą ėjom pasižiūrėt kažkokį vaikų akrobatų pasirodymą (atsibodo po maždaug 1,5 bokalo). Ai vieta triukšminga, o pasivaikščiojimo variantai irgi neįspūdingi (vaikščiodavom tam miestely palei apleistus būstus).
Šioje kelionėje ištaisėm kai kurias anksčiau padarytas klaidas (nors trečią kartą kai ką daryčiau dar kitaip) ir metėm visokius ten grupinius turus. Tiesiog išsinuomavom auto ir iš oro uosto išvarėm kaip savarankiški žmonės. Vienintelė problema buvo ta, kad Antalijos oro uoste ne visada gali gauti tą nemokamo interneto pusvalandį (ten gal kokios laimės valandos ar kas nes praėjusį kartą grįždama ir ant valandos užsirovus buvau), o Turkijos mapso aišku atsainiai nesugebėjau parsiųsti net 2 valandas kirmydama Vilniaus oro uoste. Taigi įvyko situacija, kad verkiant reikėjo telefo kortos – ir žinojau, kad už šitą mažą klaidą gausiai sumokėsiu. Kadangi oro uoste prašė itin nesveikos kainos, pasiryžom blūdyti rajone ir važiavom kiek toliau. Deja, ta vieta vis dar buvo per arti oro uosto, bet permokėjau tik kokius 3 kartus. Čia yra ta situacija, kur žinai, kad tave apgavo, bet nieko negali padaryti. Ai, ir visokie jordaniečiai ar tanzaniečiai sumanesni už turkus, anie kortelių nustatymus turbūt gali keist bet kokia kalba užsimerkę jūroje ir pakabinti žemyn galva. Už turką beveik visą darbą padariau aš.
Tą savaitę planavom šėlti ir lankyti viską kas įmanoma, bet įpusėjus reikalą labai sutingom. Tai padarėm paprastą tripą – Alanijos pilis apšilimui, tada 3 parų išvyka Kapadokijon, vakaras Sidėje, vėliau kova dėl skanėstų parduotuvėj ir ėdimas-miegojimas-maudynės. Visų planų įgyvendinimas mane tenkino ir šį kartą išvykai Turkijoje neturiu jokių rimtesnių priekaištų.
