Sakartvelas
Kasmet žiemą mėgstu savaitėlei išlėkt į kalnus. Nors vieną tokią išvyką dėl Covido teko atidėti, 2022 metai pagaliau atnešė truputį daugiau aiškumo. Tiesa, Wizzairas beveik iki paskutinės akimirkos elgėsi aikštingai, neprognozuojamai ir kankino su atšauktais bilietais bei pakeistais skrydžių laikais, bet galų gale viskas baigės gerai. Kažkada naktį darniai nusileidom Kutaisio „Bičių avilio oro uoste“ (nes ano lubos kaip lubos kaip avilio), kur mus pasitiko Ryčka iš WeGo chebros. Nors dažniau renkuos savarankiškas keliones, WeGo slidinėjant labai patogus dalykas – jie suorganizuoja pervežimus, viešbutį, pramogas, neleidžia nuobodžiauti vakarais. Iš esmės suorganizuos viską, ko reikia.
Kadangi žadėjo prastą orą, o kelias laukė ilgas, nakvoti likom Kutaisy. Vakare, kaip priklauso padoriems slidinėtojams, ėjom į barą, kuriame lankėmės ne pirmą kartą. Jis dirba ilgai, maisto jame galima gauti vėlai. O ryte lėkėm į Mestiją. Važiuodami neprilakėm kaip kiaulės tik todėl, kad čača buvo labai neskani. Pats 8 val. trukmės kelias buvo neblogas, nuvalytas, aišku kuo arčiau Mestijos, tuo daugiau karvių. Įsikūrėm viešbuty netoli centro – nemodernus, bet jaukus, gerai vertinamas, žinomas kaip Nina Ratianis house (Ratianis – klano pavardė, Nina – vardas). Grįžus visad laukdavo vakarienė, po kurios stipriausi eidavo į barus. Beje, gatvėse daug galvijų ir šunų. Namuose irgi buvo didelis šuo.
Svanetija – žavus kraštas, ten vyrauja gilių tarpeklių atskirti kalnai. Regione daugiausia auga mišrūs ir spygliuočių miškai, o nuo 1800 m išlenda alpinės pievos. Per 3 km aukštyje visada bus sniego ir ledo. Nors aukščiausias kalnas yra Shkhara, įsimintiniausia viršūnė – Ushba, regimas iš daugumos regiono vietų. Kadangi Svanetija yra arti Juodosios jūros, regionas yra apsaugotas nuo itin šaltos žiemos temperatūros, būdingos aukštiems kalnams.
Svanetija Gruzijos karalystės dalimi tapo XI amžiaus pradžioje, o patys svanai greičiausiai turi ilgą istoriją. Kadangi plėšikaujantys monglolai Svanetijos niekada nepasiekė, saugiai kalnuose įsikūręs regionas tapo kultūros saugykla. Nuo 1833 m. Svanetija pateko Rusijos įtakos sferon, bet visais laikais šis neramus, nesivaldomas kraštas buvo it rakštis subinėj – svanai mėgo sukilimus ir pasipriešinimą.
Griuvus sovietų sąjungai ir nugurmėjus Gruzijos pilietiniam karui, regione pasijutę neramumų padariniai, ekonominiai sunkumai, stichinės nelaimės kaip potvyniai ir nuošliaužos pradėjo sodybų tuštėjimo metą. Lyg to būtų per mažai, provincija pradėjo traukti įvairaus plauko nusikaltėlius. Galų gale 2004 m. Gruzijos specukai pradėjo didelio masto operacijas, po kurių situacija pagerėjo.
Mestija – mažas Svanetijos kalnų miestelis, garsus savo bokštais ir gražiais vaizdais. Vasaros metu regioną užplūsta turistai, žiemą veiksmo mažiau. Mestija su 132 gretimais kaimais sudaro Mestijos rajoną, kuriame gyventojų – bos kokie 9000. Istoriškai Mestija buvo pagrindinė Aušktutinės Svanetijos bendruomenė. Dauguma gyventojų ten svanai – kultūrinis ir kalbinis gruzinų pogrupis. Nors miestelis mažo dydžio, šimtmečius buvo svarbus Sakrtvelo kultūros centras. Ir dabar ten apstu viduramžių paminklų, nuo bažnyčių iki fortų.
Važiuojant į Mestiją negali neatkreipti dėmesio į stovinčius kvadratinius bokštus, visų vadinamus „druskine ir pipirine“. Jų ten pilna, tai klanų bokštai. Anksčiau jie naudoti tiek gynybai, tiek žiemojimui. Dar viena jų paskirčių – kai žiemą įvyksta dideli snygiai ar ištinka lavinų pavojus, tuose bokštuose būti yra saugu. Šitie akmeniniai bokštai statyti IX-XII a. Įprastą svanų įtvirtintą būstą sudarė bokštas, gretimas namas ir kai kurie kiti buities statiniai, apsupti gynybine siena. Svanų krašte konfliktas galėdavo kilti nuo bet kokio menkniekio, tam nebūtinai reikėjo žemių besigviešiančių atėjūnų. Pvz., nuspyrei kaimyno šunį – ir jau aiškinatės santykius. Iškilus rimtai bėdai, vyrai šeimyną su maisto atsargomis sukišdavo į bokštą ir tupėdavo jame. Nors bokštai jungėsi su namais, tie irgi panašėjo į tvirtoves su šaudymo angomis. Svanai išlaikę daug senų tradicijų, ne visos jų labai jaukios, pvz., kraujo kerštas. Kraujo keršto buvo galima išvengti, atsiperkant užmokesčiu. Tam reikėdavo teismo, bet svanetai buvo tokio vaidingo būdo, kad kartais ir susitikimas teisme baigdavosi žudynėmis. Kadangi kasmet nuo tų kraujo kerštų žūdavo iki 100 žmonių, praktiškai visi regiono gyventojai vaikščiodavo apsitaisę gedulingais rūbais, tad juoda spalva Svanetijoje tapo įprasta garderobo dalimi. Šiais laikais kraujo liejimas baigėsi, o bokštai daugiau dekoratyvūs. Kadangi regionas dabar sulaukia didelio turistų dėmesio, anksčiau buvę apleisti bokštai vėl atgyja.
Iš esmės regione kultūriniai reikalai gan senoviniai. Pvz., jei vyrui jo žmona nepatiks, jie gan nesunkiai išsiskirs. Jis susiras kitą, susituoks, pasidarys vaikų – o buvusioji to nebegali daryti. Ji visada bus vieniša. Net jei buvusi žmona neapsikentusi tokios neteisybės išmins į vakarus ir imsis mūsuos įprastesnio gyvenimo būdo, vietiniai jos tėvams paaiškins, kad toks elgesys nėra labai malonus. Kai kuriais atvejais tarp šeimų kilus konfliktams kaltininką šeimai netgi tenka išsiųsti gyventi kitur.
Slidinėjom Tetnuldi Sky Resort. Atvarius žmonių beveik nebuvo, trasos idealiai paruoštos. Dariau pirmas vėžes. Buvo labai smagu, pirmas dienas laikėsi geras oras, švietė saulė. Gerai leidom laiką, visi lietuviai pietų rinkdavosi vienoj trobelėj ir visada turėdavo sustumti stalus krūvon – pirmomis dienomis sudarėm pusę kurorto. Slidinėjimui ir vieta, ir nuotaika buvo fantastiškos.
Vieną vakrą po slidinėjimų nuėjom pasivaikščioti iki kažkokio oligarcho rezidencijos, nuo kurios kalno atsivėrė gražus vaizdas į kitoj Mestijos pusėj esančią bažnyčią. Foto daryta nuo tos rezidencijas, pasivaikščiojimas buvo smagus – nors buvo šalta ir labai slidu.
Turėjom paskaitą apie lavinas – kur Mestijoj jų pasitaiko ir t.t. Taip pat varėm pas vietinį regiono tautinės muzikos atlikėją Dato. Jis yra Mestijos kultūros centro direktorius ar koks tai svarbus asmuo ir turi barą, organizuoja renginius. Jis dainavo trim ar keturioms tarmėm skirtingų Sakartvelo regionų dainas ir jam sekėsi tikrai gerai. Tiesa, pirmas įspūdis buvo keistas – atrodo, atėjom į pigią valgyklą su mokykliniais stalais, bet maistas buvo puikus. Be to, tenykščiai mėgsta nuolat keisti lėkštes į švarias. Būna nespėji suvalgyti visko – ir likučius nuneša, o pats gauni naują lėkštę. Tai rekomenduotina greit suvalgyt skaniausius dalykus, nes trumpam tik nusisuksi – ir tavo atsargos dings.
Dar lankėmės Ušguli – keturių kaimų bendruomenėj, esančioj Enguri tarpeklyje 2100 m aukšty, šalia Shkhara papėdės. Tai viena aukščiausiai nuolat apgyvendintų gyvenviečių Europoje. Kadangi Ušguli pasiekti sunku, vieta išlaikė daug kaimiškų ypatybių. Vietovė apsnigta 6 mėnesius metuose. Visas kaimas pilnas tipiškųjų svanetų bokštų. Netoli kaimo esanti koplyčia datuojama XII a. Malonesniu metų laiku žmonės mėgsta ten žygiuoti.
Dauguma svanetų šunų gan liesi, o tipažas net mišrūnuos gerai atpažįstamas. mišrūnu Su žmonėmis santūrūs, tarpusavy gali ir pasikapot, pvz., kas toliau lydės turistus. Tokiuos regionuos, kur kokioj nors vietoj atsiduria didesnis kiekis keliautojų, visada atsiras laikinų keturkojų draugų, kurie gali pvz palydėti į kalną, pasivaikščioti paplūdimiu ar palaikyti draugiją nieko neveikiant. Su jais susiduriam visur – jie visada būna malonūs, nuotaikingi ir greit tave pamiršta 🙂 Ne išimtis ir Svanetijos šunys. Šiaip vietiniai jų labai nemyli – bet turbūt dalis tų, kurie išgyvens žiemą, geresniais laikais lydės piemenis į ganymus. O atėjus vasarai, turistai dosniai šers juos duonele ir sūriu (nors šiaip vietiniai prašo, kad šunų keliautojai nepenėtų). Girdėjau, kad vasarą šunys keliautojus lydi žygiuose iki pat viršūnių.
