Prado muziejus Madride
Madridas tarp keliautojų vertinamas nevienareikšmiškai. Dauguma instensyviai giria Barseloną, o Madridą nurašo kaip ne tokį smagų. Mano atveju Madrido pasirinkimas buvo labai paprastas – jis vienintelis atitiko iškeltus išskridimo oro uosto, datos ir laiko reikalavimus. Taip pat tai gan saugus didmiestis, o šį kartą kelionė vyko be vyro. Paprastai miestuose dalį laiko leidžiu žiopsodama, o orientuojasi jis. Šįkart teko rimčiau pasirengti, tai viešbutį suradau centre ir netoli įvairių stotelių bei lankytinų objektų. Kadangi miestui skirti buvo galima tik dvi dienas, planą irgi teko atitinkamai sudėlioti. Vienok viskas pavyko puikiai, niekur nepaklydom, visur spėjom. Miestas dėl ankstyvo pavasario neatsiskleidė visu gražumu, bet vis tiek buvo gan smagus dėl lankytinų objektų. Varant tempu kaip maniškis, porai dienų jam užtenka. Trečią dieną jau ieškočiau kur varyt toliau.
Mieste visur vaikščiojom pėsčiomis (tik iš oro uosto atvarėm specialiu autobusu). Nustebino, kad ten veiksmo yra bet kuriuo metu, vidurnaktį vakarieniaut visai šeimai – absoliučiai normalus dalykas.
Museo Nacional del Prado
Meno mylėtojams ir net nemylėtojams jis laikomas tokiu Nr.1 tam rajone. Kadangi žinau visus ten rekomenduotinus pažiūrėti paveikslus (nors tikrai manęs negalima priskirti subtiliųjų meno mylėtojų grupei), muziejus pasirodė būtinas. Bilietus pirkau iš anksto, kadangi legenda byloja, kad kitu atveju reiėks atstovėti eilę (galiu patvirtinti, kad tikrai taip – 10:30 einant į muziejų bilietų eilė jau buvo).
Tai pagrindinis nacionalinis ispanų muziejus ir reklamuojama, kad jame laikoma viena geriausių europinio meno kolekcijų (XII -XX a). Įkurtas 1819 m. jis glaudžia nemažai ir netapybinių darbų. Plačiausiai atstovaujamas menininkas – Francisco Goya, taip pat yra Hieronymus Bosch, El Greco, Peter Paul Rubens, Titian ir Diego Velázquez darbų. 2012 m duomenimis pagrindiniuose pastatuose eksponuojama apie 1300 kūrinių, o 3100 laikinai paskolinta kitiems muziejams ar institucijoms.
Analizuoti šaltiniai rekomendavo skirti 4 val., ne tokiems reikliems lankytojams turėtų užtekti ir poros valandų, tik reikėtų atsirinkti norimus paveizėti kūrinius. Užtrukom 3 valandas (aišku, nestoviniavom prie kiekvieno kūrinio), bet pamatėm viską. Iš visų matytų paveikslų Goya Black Paintings (Pinturas negras) serija paliko rimčiausią įspūdį. Kažkaip salėn nuėjau užsižiopsojus, nes banžiau susiorientuot žemėlapy, ir pirmas pamatytas vaizdas pakėlus galvą buvo Witches’ Sabbath. Žiūrint fotkes to efekto nėra, bet realiai tie paveikslai “gyvi”, jie keičias, ir vaikštant apie juos slogumą keičia šiurpas. Black Paintings tapyti kaip freskos name, kuriame gyveno Goya (nežinai kaip ten reikia tvarkytis sienas puošiant tokiems dalykams, nes koks Two Old Men Eating Soup valgomajame labiau skatintų laikytis dietos negu kerai prikirsti) ir tik vėliau digiminizuoti į paveikslų formatą. Šie paveikslai buvo privatūs, neturėjo pavadinimų, niekada neturėjo būti siūlyti pardavimui ir rodo Goya požiūrį į pasaulį paskutinėmis jo gyvenimo dienomis – kai jis jau išgyveno kartus, kančias ir sunkias ligas.
Dar kaip didi šunų mėgėja (kurį laiką stiprokai koncentravausi į senovinius šių gyvūnų aprrašymus ir vaizdavimus) galerijose visada mėgstu atkreipti dėmesį į šiuos gyvūnus. Labai nustebino, kad daug gerbtinų, garsių menininkų dosniai vaizdavo šiuos gyvūnus įvairiose scenose. Tradiciškai dažniausiai pasitaikė medžiokliniai šunys (skalikai), rečiau visokie dekoratyviniai terjerai ar paprasti kaimo šunys, taip pat buvo keli smagiai nuteikę darbai su mastifų atstovais ir bent vienu bull and terrier tipą primenančiu šunimi.
Pati populiariausia, daugiausiai chebros surinkusi salė buvo Rubenso su prie The Three Graces surinkta darželinukų grupe. Taip pat didelę minią sušaukė Velasquez`o Las Meninas – šitą buvau mačius daugybę kartų knygose ir intrenetuose, tad buvo smagu pamatyti ir gyvai (geriausias komentaras apie paveikslą – “ta vidurinė tikrai turi druskos”).
