Safario gyvūnai: žolėdžiai
Zebrai ir antilopės gnu (tiksliau, dryžuotosios gnu) paprastai laikosi drauge. Šie gyvūnai ėda skirtingas tos pačios rūšies žolės dalis, taigi jiems apsimoka laikytis kartu. Jų bandos ištisus metus nuolat juda po teritoriją link Kenijos ir atgal, kol įvyksta didysis rugpjūčio mėnesio pasirodymas – Mara upės kirtimas, kurio pažiūrėti suvažiuoja daugybė turistų. Mūsų buvimo Serengetyje metu bandos kaip tik laikėsi netoliese ir pamatėm tikrai įspūdingą reginį – nesuvokiamą gyvūnų kiekį. Mūsų akims tai nesuvokiama, smegenys pradeda mėtyti errorus, mes nepratę matyti tokio dydžio gyvūnų bandų, tad reginys buvo tikrai įsimintinas. Mažesnes bandas sutikom Ngorongoro, pakeliui į Natrono pusę, o Arušos NP matėm tik zebrus.
Dar dažno žolėdžiai būna Granto bei Tomsono gazelės. Gazelės labai panašios, tačiau Tomsono didesnės. Tyrimai Ngorongore parodė, kad “tomiai” labiau mėgsta trumpažoles stepes ir joms būtinas vanduo, o Granto gazelės nėra tokios priklausomos nuo vandens šaltinių. Matėm jas Serengetyje, pakeliui į Natroną ir dar porą besiganant ant Ol Doinyo šlaitų.
Serenteyje ir Tarangirėje matėm šiek tiek antilopių kanų, kurios yra dideli, stambūs gyvūnai. Kurią tiksliai rūšį jos atstovavo negaliu paskayti, bet vienok tai buvo arba didžiausios, arba antros pagal didumą pasaulio antilopės. Įdomus faktas – jų piene yra daugiau sviesto riebalų nei karvės, be pasterizavimo jis gali nesugedęs išbūti ilgiau.
Vandeniniai ožiai – dar viena antilopių rūšis. Jų kailis padengtas dvokiančiomis išskyromis, kurios greičiausiai skirtos apsaugai nuo vandens. Matėm juos visuose NP.
Didžioji redunka – palyginti reta dieninė antilopė. Gyvena poromis ar pavieniui, kartais suformuoja nedideles bandas. Dienos karštį praleidžia saugiai gulinėdamos, o maitinasi tekant ir leidžiantis saulei. Senos redunkos gyvena toj pačioj teritorijoj su vienu kompanionu. Redunkas stebėjom Serengetyje.
Dikdikai – tik Afrikoje gyvenančios mažytės antilopės, galinčios sverti 3 kg. Šiems padarėliams būdingi įdomūs snukiai. Ta savotiška snukių struktūra padeda išvengti perkaitimo. Siaurėjančios galvos leidžia rupšnoti lapus tarp aštrių akacijų spyglių ir tuo pačiu stebėti ar nesiartina plėšrūnai. Labai norėjau juos pamatyti ir smagu, kad sutikom šių antilopyčių įvairiose vietose (Serengetyje ir Taragirėje, daugiausia krūmynuose). Dikdikai yra monogamai, o kaimynų konfliktai reti.
Arušos NP išpuolė laimė pamatyti dukerį – dar vieną mažą antilopę. Šie keistai sudėti gyvūnai laikosi miškingose vietose. Kadangi Serengečio apylinkėse pastebėti tik krūmyniniai dukeriai, tai matomai sutikom tos rūšies atstovą. Šios nedidelės (10 – 25 kg), kresnokos antilopytės yra stambaus sudėjimo ir turi platokus kaklus. Ragus turi tik patinai. Dėl retumo apie dukerius nedaug žinoma.
Dar vienas retesnis Arušos NP sutikta gyvūnas buvo margoji antilopė, gyvenanti krūmynuose. Paprastai jos vienišės, ieškodamos maisto klajoja.
Serengetyje kartą pavyko pamatyti topi – nemažas antilopes, mėgstančias vidutinio aukščio žolėsius. Garsėja tuo, kad socialinė organizacija bene įvairiausia tarp visų antolopių ir gali varijuoti nuo tradicinių teritorinių sistemų iki išteklius saugančių bandų ar trumpalaikių koalicijų. Teritoriją gina patinas ir jo patelės.
Dar vienas didelis Afrikos žvėrelis – begemotas. Nors šie žolėdžiai atrodo juokingi, riebūs ir nerangūs, tai vieni pavojingiausių gyvūnų, jeigu su jais nesielgi pagarbiai. Kasmet Afrikos mastu begemotai nužudo apie 500 žmonių, tad jie po žmonių yra pavojingiausi gyvūnai ir beveik du kartus mirtingesni negu liūtai. Daugiausia begemotų stebėjom Serengetyje vandens telkiniuose, mažesniais kiekiais jų teko sutikti Arušos NP ir Ngorongoro.
Karpočių matėm daug, jie paplitę visuose parkuose (pro juos netgi vaikščiojom Arušos NP), ir linksmai vadinom juos pumbomis. Karpočiai – kiaulių giminaičiai, jų yra dvi rūšys, bet tiesą sakant aš nežinau su kuria susidūrėm. Jie laikosi grupėmis, patelės paprastai lieka gyventi grupėje, kurioje gimė. Patinai užaugę tokias šeimas palieka, bet laikosi gan netoli. Jauni patinai gyvena grupėmis, o subrendę tampa vienišiais. Karpočiai turi dvi veido liaukas ir žymėti (miego, maitinimosi ir tt vietas) pradeda maždaug sulaukę pusės metų amžiaus. Jų daug, jie populiarūs tarp plėšrūnų ir yra visai mieli.
Dramblių kiekiu Tarangirėje tikrai nenuvylė – prisižiūrėjom jų iki valios. Bandos ramiai traukė prie vandens pro pat automobilį, ten gėrė, purškėsi smėliu ar užkandžiavo, drambliukai dūko. Vienišius klajūnus dramatiškame fone stebėjome Ngorongoro. Daug emocijų sukeliantys afrikiniai drambliai yra didžiausiu sausumos gyvūnai. jie – “ekosistemos inžinieriai”, įvairiai formuojantys savo buveines. Sausojo sezono metu iltimis jie kasa sausų upių balas ir sukuria vietas, kur vandens gali rasti ir kiti gyvūnai. Jų mėšlas pilnas sėklų, tad jie padeda plisti augalams, be to , tai puiki vabzdžių buveinė. Miškingose vietose jie kuria takus, kuriais gali judėti smulkesni gyvūnai. Be to, savanose jie išrauna medžius ir ėda sodinukus, ir tai padeda palaikyti kraštovaizdį, kuriame klesti zebrai ir kiti lygumų gyvūnai.
Impalas labai smagu stebėti, jos nuolat juda, šokinėja, straksi. Daugiausia jų matėm Tarangirės NP. Tipiškas šių gyvūnų skiriamasis bruožas yra juodos dėmės ant kojų ir pailga, balta dėmė virš akių. Impalų laikysena ir judesiai grakštūs, o raumenim jos niekad neleidžia per daug sustingti. Impala gali įveikti 3 m aukščio kliūtį. Paprastai bandos būna dviejų tipų, vieną sudaro patelės su jaunikliais, o kitą – patinai.
Galvijinių antilopių yra 8 porūšiai įskaitant ir tuos du, kurie kartais laikomi atskiromis rūšimis. Šios antilopės didelės ir pasižymi keistos formos ragais, kuriais puošiasi abiejų lyčių atstovai. Galvijinės antilopės – taikūs ir budrūs gyvūnai, laikosi bandomis nuo 20 iki 300 gyvių. Matėm jas tik Serengetyje.
Afrikinis buivolas – vienas sėkmingiausių šio žemyno žolėdžių. Būdingas jų bruožas ragai susiliejusiais pagrindais, formuojančiais ištisinį kaulinį skydą viršugalvyje. Laikomi vienais pavojingiausių gyvūnų Afrikoje ir, glai būti, kad kasmet nužudo apie 200 žmonių. Taip yra dėl dydžio ir neprognozuojamo būdo (greičiausiai dėl to jie ir nebuvo prijaukinti). Nors ir piktoki gyvūnai, buivolai taikiai leidžia smulkiems paukšteliams rakinėti jų odą. Buivolus matėm visuos NP, o Ngorongoro stovyklavietėj ir miegojom šalia jų.
Serengetyje, Tarangirėj, Arušoj gyvena masajų žirafos – aukščiausias žirafų porūšis, labai fotogeniški gyvūnai. Nors sutinkamos dažnai, jų populiacija sumažėjo daugiau kaip perpus, daugiausia dėl brakonieriavimo ir buveinių praradimo. Žirafos labai žavi tuo, kad gali nesukdamos galvos maitintis spygliuotų akacijų lapais.
Sunkiausiai aptinkamas gyvūnas buvo raganosis. Laimė jį pamatyti išpuolė tik paskutinę dieną Ngorongoro krateryje – vieną kartą iš arčiau, krūmuose, o kitą kartą toli toli, prie ežero (greičiausiai tai buvo juodieji raganosiai). Kaip ten gidas suprato, kuris iš tų tolimų taškų yra raganosis – tik masajų dievai težino. Tai gan didelė sėkmė – 2018 metais krateryje gyveno 50 raganosių, kas laikoma didele sėkme ir populiacijos augimu, kadangi 1977 jų būta tik 25. 2019 metų duomenimis, visoje Afrikoje jų yra apie 5500 – kai XX a. pradžioje jų būta keli šimtai tūkstančių. Daugumą šių gyvūnų ištisą parą stebi kameros, kadangi jie vis dar vilioja brakonierius. Nors jų skaičius šiek tiek išaugęs, greičiausiai stebime šios 50 milijonų metų senumo rūšies agoniją.
Babuinai (pavianai) – dažnai sutinkami primatai, tiek žolėse, medžiuose, tiek ant kelių. Matysite juos visuose NP, nors “babuinų namais” vadinamas Manjaros NP (paprastai aktyviau reklamuojamas kaip liūtų medžiuose buveinė). Jų yra 6 rūšys. Visi babuinai turi ilgus, į šunų panašius snukius ir galingus žandikaulius su aštriais iltiniais dantimis. Vienas pavianas įšoko į mūsų transportą ir ieškojo maisto. Didelę laiko dalį jie užkandžiauja (o racionas labai platus) arba kutinėja vieni kitus. Mamos kantriai prižiūri išdykusius mažylius. Paprastai pavianai gyvena dideliais būriais, jų santykiai pagrįsti hierarchija. Kiekvienas patinas gali poruotis su bet kuria patele, nors poravimosi tvarka iš dalies priklauso nuo socialinio rango. Nelaisvėje babuinai gyvena iki 45 metų, o laukinėje gamtoje nuo 20 iki 30 metų.
Arušos NP matėm vieną kolobusą – tačiau nepavyko jo nufotografuoti. Markatų Arušoje pavyko pamatyti daugiau – nors kokia tiksliai ten rūšis pasakyti negaliu. Manau, kad tai buvo žaliosios markatos. Jos turi savybių, panašių į žmonių (nerimas, priklausomybės), tad dažnai naudojamos kaip modelis siekiant suprasti socialinį žmonių elgesį. Markatos gyvena socialinėmos grupėmis, kurias sudaro 10 – 70 individų.
Jau išvažinėjant iš Tarangirės NP mane labai nudžiugino kapiniai damanai. Visada jaučiau simpatiją šiems romiems, nedideliems dramblių giminaičiams. Jie gyvena didelėmis grupėmis apie uolas. Sergybiniai uoliai stebi, ar koks plėšrūnas neieško aukų. Kadangi turi problemų su temoreguliacija, aktyviausi būna ryte ir vakare.
