Egiptas: Soma Bay ir Luksoras
Soma Bay
Šį kartą Egipte nepršauta pasirinkus Somos įlanką. Tai jauna kurortinė zona, mūsų regione pagrinde turistavo vokiečiai, buvo labai ramu. Viešbučio pavadinimo nerašysiu, bet jei kas norės ramių paviršinio nardymo atostogų – rekomenduoju tykią ir malonią Somos įlanką. Vakare vaikščiodavom promenada, kurios gale buvo kaip ir “miestelis” su keliomis parduotuvėmis. Jeigu ko reikėdavo, pirkdavom prekybcentry su fiksuotom kainom. Kiti pardavėjai norėjo aukso kalnų už viską. Daugiau Somos įlankoj nieko nėra – viešbučiai, jūra su rifu, tolumoj kalnai ir dykuma. Kas ieško “tikrojo Egipto” jo čia nebus, tačiau rasite ramybę.
Mūsų nuostabus viešbutis buvo šalia ilgo tilto. Prie tilto įsikūręs nardymo klubas. Jame ryte išisnuomodavom plaukmenis ir rūbus (kaukes turėjom savo) ir plaukiodavom virš tikrai gražaus, gyvybingo rifo. Taip pat įsigijom porą vandens ekskursijų – vieną su TezTour snorkelinti (rifas buvo prastesnis už mūsiškį, meh), batiskafu ir Paradise sala, kitą – nardymą su Aleks travel (nėrimo trukmė optimali, nepatiko kad vienas sargas gaudo du amatiorus, bet pamatėm rają, vėžlį ir mureną, tai pliusai laimėjo prieš minusus). Galiu paminėti, kad Tez Tour atstovas buvo puikus ir išvyką pasiūlė už įprastą rinkos kainą, tad matyt jie nustojo išsidirbinėti. Su Aleks Travel taip pat turėjom išvyką į Luksorą.
Luksoras
Luksoras garsėja kaip didžiausias muziejus po atviru dangumi. Tarp keliaujančių į Egiptą jis paprastai figūruoja diskusijose “jeigu rinktis, tai ką lankyti – Kairą ar Luksorą”, kadangi abi vietos turi savų pliusų ir minusų. Paprastų savaitės trukmės atostogų metu, jei gyveni geresniam viešbuty, abiejų išvykų rinktis neapsimoka – tačiau, manau, išskridus su pigiu pasiūlymu, tai jau neblogas laiko praleidimo variantas. Luksorą šį kartą pasirinkau dėl šiek tiek trumpesnės kelionės ir didelio lankytinų objektų skaičiaus.
Kas dar kažkiek pamena istorijos pamokas, turbūt kažkur jų atmintyje bus užsilikęs Tėbų pavadinimas. Tėbai – senovės Egipto sostinė, tiksliau graikiškas miesto Vaset („skeptras“) pavadinimas. Nuo 3000 m. pr. Kr. tai buvo Senovės Egiptos politinis, karinis ir religinis centras.
Nors Luksorui paprastai rekomenduojama skirti porą dienų, dauguma renkasi vienos dienos išvyką. Standartinį vizitą dažniausiai sudaro Karnako šventyklų kompleksas, Karalių arba Karalienių slėnis, Hatshepsut šventykla, Memnono kolosai ir nebūtinasis plaukimas Nilu/kėlimasis į kokį banalalandą, kuriuo daug kas nusivilia. Aš nusprendžiau per daug nesiblaškyti ir imti tokį paprastą planą. Kadangi Egipte lankėmės keturiese, išsirinkau vieną privačios kelionės organizatorių (parašiau kokiems 8 ir išsirinkau už panašią kelionę pasiūlusį mažiausią kainą – Aleks Travel). Šiuo klausimu irgi nemažai variantų – pvz., yra kas organizuoja patogesnes išvykas autobusais, kuriuos užpildo mažesniu žmonių kiekiu (20-vietyje autobuse talpina 10 ir pan.), negabena turistų priverstinai apsipirkti ir t.t. Taigi lankytinų objektų lankymas ir su tuo susiję patogumai Egipte priklauso nuo kišenės storumo ir poreikių.
Kalbant apie pačią ekskursiją – ji varnelei užsidėti, kad buvai ir matei. Džiaugiuosi, kad lankėme Luksorą, o ne Kairą, nes Luksore bent jau daugiau lankomų objektų. Vienok lauke labai karšta, kas vargina ir sukelia tam tikrą apatiją (ekskursijoms Egipte gal reikėtų vėsesio metų laiko). Gidas buvo geras (daug kur mus saugojo nuo turistų spąstų) ir savo darbo mylėtojas, bet vis tiek dėl karščio buvau pernelyg abejinga jo pasakojimams 🙂 Kelionę kiek sutrumpino faktas, kad buvome privati grupė, tad nereikėjo nieko ilgai laukti. Dar aplankėme alebastro ir papirusų fabrikėlius, bet nieko nepirkom, tad vizitai buvo trumpi.
Karnako šventyklų kompleksas
Karnako šventykla – didžiausias istorijoje religinis pastatas per visą istoriją. Visas kompleksas užima beveik 75 ha plotą, o Karnako apylinkėse randasi dar du mažesni kompleksiukai. Maždaug 2000 metų tai buvo piligrimystės vieta. Šventykloje esančią Hypostyle salę sudaro 134 kolonos, tai didžiausias religinis kambarys bet kuriame pastate. Šventykla skirta dievams Amonui, Mutui ir Khonsu. Prie komplekso prisidėjo net 30 faraonų, jis pagrįstai gali būti vadinamas šventyklų miestu.
Teritorija aplink Karnaką buvo 18-osios dinastinės Tėbų triados garbinimo vieta, ir esminė esybė ten buvo dievas Amonas. Gyvųjų miestas laikėsi ant rytinio Nilo kranto, mirusiųjų – ant vakarinio. Karnako šventyklų kompleksas pastatytas ant rytinio, t.y. labiau prie gyvųjų.
Čia buvo trys šventosios sritys, jas juosė nedegto molio plytų sienos. Didžiausia iš tų sričių priklausė garbingajam Amonui. Seniausio jos sektoriaus beveik neišliko. Jame 18 – 22 dinastijų faraonai pastatė didingą šventyklų kompleksą, obeliskų, pilonų ir vestibiulių.
Karalių slėnis
Iki 18 dinastijos faraonai laidoti Memfyje (šalia Kairo) piramidžių formos kapuose, po to mirusiųjų reikalai persikėlė į Tėbus. Tėbai nebuvo patogi vieta šalies valdymui, tačiau pagarsėjo kaip religinis centras ir puiki vieta nekropoliui. Vakarų krantas laidojimams pasirinktas todėl, kad toje pusėje Saulė nusileisdavo į požemį. 1550−1000 m.pr.m.e. čia laidoti 18, 19 ir 20-tos dinastijų faraonai bei diduomenės nariai. Garsiausias – Tutanchamono kapas.
Pirmasis Karalių slėnyje palaidotas Tutmozis I. Hatšepsutos ir Tutmozio III valdymo metu faraono laidojimo vieta atskirta nuo jo laidojimo šventyklos. Dauguma kapų iškirsti kalkakmenio uolose, juos sudrydavo trys koridoriai, prieškambaris ir sarkofago patalpa. Tokius kapus lengviau paslėpti nuo plėšikų. Karalių slėnio kapai labai skirtingi: nuo paprastų ir nedekoruotų iki gausiai dekoruotų kaip Sečio I. Ramzio sūnų kapas KV5 – milžiniškas kompleksas su daugiau nei 100 kambarių, o į Hatšepsutos kapo KV20 laidojimo kambarį veda apie 200 m ilgio tunelis.
Karalių slėnio kapai laikyti paslaptyje iki 19-tos dinastijos. Ankstyvųjų kapų įėjimai buvo užslaptinti ir maži, tačiau vėlesniais metais jie padidėjo. Sargai po plėšimų surinkdavo mumijas ir perkeldavo jas į dar neišplėštus kapus. Taip Ramzis III buvo perlaidotas bent 3 kartus.
21-os dinastijos faraonai Karalių slėnyje nebelaidoti. Kapai virto laukinių gyvūnų prieglaudomis. Egiptui tapus Romos provincija ir paplitus krikščionybei kai kuriuose iš jų apsigyveno koptų vienuoliai ir atsiskyrėliai.
Moderniųjų atradimų istorija Karalių slėnyje prasidėjo XVIII a., kai anglų keliautojas Ričardas Poukokas paminėjo, kad lankėsi 14-oje kapų. Tuo metu vietovė dėl plėšikų buvo labai pavojinga keliautojams. 1799 m. Napoleono invazijos į Egiptą metu slėnyje apsilankė prancūzų tyrinėtojai. Europoje publikuotas rinkinys knygų su rastų objektų ir kapų piešiniais. Tai sukėlė didelį susidomėjimą Karalių slėniu. 1817 m. italas Džovanis Belconis rado Sečio I kapą, į Europą atgabeno Ramzio III sarkofagą ir Anglijoje rengė parodas. Jis publikavo savo ieškojimų memuarus, kuriuose rašė, kad lauždavo kapaviečių duris taranu.
Egipto valdžia atmestinai žiūrėjo į europiečių plėšikavimus. Islamiška valdžia tikriausiai dėl religinių nuostatų nerodė dėmesio pagoniškai Senovės Egipto kultūrai. Tik 1857 m. įsteigta valstybinė Egipto Senienų Tarnyba, kuri turėjo saugoti vertybes nuo išvežimo.
Archeologas Hovardas Karteris Karalių slėnyje 1922 m. rado beveik neišplėštą Tutanchamono kapą (KV62) su faraono mumija auksiniame karste. Šis įvykis tapo pasauline sensacija. Po to, kai projekto finansuotojas lordas Karnarvonas greitai mirė atidarius sarkofagą, kilo populiari legenda apie „faraono prakeiksmą“. Kape rasta apie 5000 objektų, kuriuos suklasifikuoti ir aprašyti prireikė 10 metų. Garsiausias iš jų − auksinė Tutanchamono mumijos kaukė. Dabar didžioji dalis artefaktų saugoma muziejuje Kaire. Tikima, kad tai nebuvo tikrasis Tutanchamono kapas, jame jis palaidotas dėl netikėtos mirties nespėjus paruošti tikrojo.
Dar vienas didelis atradimas Karalių slėnyje padarytas XX a. pabaigoje. Kapas KV5, anksčiau laikytas nereikšmingu, paaiškėjo esąs pats didžiausias kapas Karalių slėnyje su daugiau nei 100 kambarių. Jis buvo skirtas Ramzio II sūnums.
Hatšepsutos šventykla
Karalienė Hačepsuta, ilgiausiai Egipto istorijoje karaliavusi faraonė, valdė 1473–1458 m. Mirus jos pusbroliui ir vyrui Tutmoziui II, jos įsūnis Tutmozis III tapo faraonu. Būdama vos dvidešimties, Hačepsuta perėmė aktyvią valdžią kaip jo regentė, o po kelerių metų perėmė faraono pareigas. Jos valdymas pasižymėjo klestėjimu, taika ir pažanga. Ji prižiūrėjo didelio masto statybos projektus, tokius kaip Karnako šventyklų kompleksas, Raudonoji koplyčia, Speos Artemidos ir Hačepsutos šventyklą Deir el-Bahari.
Kai Tutmozis III pasiekė tinkamą amžių ir pademonstravo savo sugebėjimus, Hačepsuta paskyrė jį vadovauti kariuomenei. Formaliai iš Tutmozio III nebuvo atimta valdžia, jis išlaikė regalijas, yra mažai įrodymų, kad tarp jų būtų buvusi neapykanta. Spėjama, kad viena Tutmozio III žmonų buvo Hatčepsutos jauniausia dukra Meritrė, su kuria jis susilaukė sūnaus Amenhotepo II.
Siekdama įsitvirtinti Egipto patriarchate, Hačepsuta ėmėsi tradiciškai vyriškų vaidmenų. Ankstyvieji Hačepsutos atvaizdai gana moteriški, tačiau įpusėjus karaliavimui raižiniai ir skulptūros pradeda įgauti vyriškesnę išvaizdą. Vėlesnėje gyvenimo dalyje ji vaizduojama su vyriškais drabužiais ir netgi tradicine Egipto faraonų barzda. Hačepsuta greičiausiai mirė 22-aisiais Tutmozio III metais nuo kaulų vėžio. Manoma, kad karalienės šeimos nariai sirgo uždegiminėmis odos ligomis. Tikėtina, kad ji netyčia apsinuodijo bandydama nuraminti niežtinčią, sudirgusią odą kancerogeniniu losjonu. Po Hačepsutos mirties tapęs faraonu Tutmozis III surengė ne mažiau kaip 17 pergalingų karinių kampanijų.
Praėjus dviem dešimtmečiams po Hačepsutos mirties, nuorodos apie jos valdymą ištrintos, uzurpuotos arba sunaikintos. Kampanija buvo intensyvi, bet trumpa. To priežastys nežinomos. Asmeninis Tutmozio III pasipiktinimas atrodo mažai tikėtinas, nors anksčiau galvota, kad jo veiksmai yra kerštas pamotei už sosto uzurpavimą. Vis tiek greičiausiai čia suveikė praktiniai motyvai. Galbūt karaliaujančios moters samprata per daug slėgė senovės Egipto visuomenę. Hačepsutos atminimo naikinimas gal buvo priemonė, kuria siekta užtikrinti sklandų Tutmosio III sūnaus Amenchotepo II paveldėjimą. Taip pat gali būti, kad šios priemonės nebuvo galima realizuoti iki galingų religinių ir administracinių pareigūnų, tarnavusių valdant ir Hačepsutai, ir Tutmoziui III, mirties. Kai kurie istorikai netgi teigia, kad Hačepsutą iš istorijos bandė pašalinti Amenchotepas, o ne jo tėvas.
1903 m. H. Carteris Karalių slėnyje rado KV60 kapą. Jame buvo dvi mumijos: viena identifikuota kaip Hačepsutos slaugė, o kita neatpažinta. 2007 m. pavasarį neatpažintą kūną pagaliau nuvežė į Kairo muziejų ištirti. Šiai mumijai trūko danties, o tarpas žandikaulyje puikiai atitiko anksčiau turėtą Hačepsutos krūminį dantį. Tuo remiantis padaryta išvada, kad mumija greičiausiai yra Hačepsuta. Nors mumijos ir danties DNR buvo galima ištirti, Kairo muziejus ir kai kurie egiptologai atsisakė tai padaryti, nes norint gauti DNR reikėtų sunaikinti visą dantį. 2011 m. dantis identifikuotas kaip krūminis iš apatinio žandikaulio, o mumijai trūko viršutinio žandikaulio danties, todėl dėl identifikavimo kilo abejonių.
Pačioj šventykloj ilgai neužtrukom, ir vizualiai ji nebuvo įspūdingiausias dienos objektas.
Plaukimas Nilo upe ir bananų sala
Žinojom, kad čia maždaug turistų spąstai, bet kadangi bendrakeleiviai nebuvo matę kaip auga bananai, pasirinkom tokį pakeliavimą. Plaukimas Nilu – gaivus. Pačioj “saloj” nlb ką veikt, greit pažiūri į tuos kelis gyvūnus (nebent nori fotkintis su prirakintu beždžionės jaunikliu), gidas paima vaisių ir tada plauki atgal skanaudamas. Aišku, po tiek vaisių nebesinorėjo pietų 🙂