Hanoi
Į Hanojų išskridom anksti ryte. Iki senamiesčio nusigavom pigiai ir paprastai: 86 autobusu. Išlipom kažkur, kas google mapsuos pasirodė pakankamai netoli viešbučio ir smagiai vaikščiojom gatvelėm. Ten jos teminės, kiekvienoj pardavinėja vis kitus dalykus. Pamatę ant miniatiūrinių plastikinių baldų susigrūdusią valgančiųjų minią, drauge su jais papusryčiavom ir kiek atsigavę pasiekėm viešbutį. Tą dieną Hanojui laikėsi geras, šiltas oras (vėliau atvėso), tad net vakarėjant mūsų nebandė palaužti vėsa. Tą dieną išties vaikščiojom daug, aplankėm gausybę objektų, taip pat daugybės neaplankėm. Į dalį neužsukom jų tyrinėti – tiesiog apžiūrėdavom iš toliau. Taip, pvz., apžvelgėm į turbūt bjauriausią pastatą visam Vietname (Ho Chi Mimh mauzoliejų).
Šiek tiek laiko skyrėm Imperial Citadel. Tai didelis architektūrinis kūrinys, statytas įvairiais istoriniais laikotarpiais. Jos statyba pradėta 1010 m. valdant Lý dinastijai, o vėliau, aišku, plėsta. Lý dinastijos karališkuosius rūmus ir pastatus XIX amžiaus pradžioje rekonstruodama daugiausia sunaikino Nguyễn dinastija, o tas stuktūras dar vėliau gadino prancūzai ir japonai. Tačiau išliko keli statiniai kaip Pagrindiniai vartai, Hanojaus vėliavos bokštas, kokie tai laiptai ir Galiniai rūmai. Mes vaikščiojom apie Đoan Môn (Pietinius vartus) – arką, vedančią į Kinh Thiên rūmus. Be to, tai pagrindinis įėjimas į Uždraustąjį miestą. 5 vartai tarnavo kaip įėjimai skirtingų klasių atstovams – štai pro centrinius vaikščiojo imperatorius, pora artimesniųjų naudojosi karališkosios šeimos nariai ar itin aukšto rango pareigūnai.
Žmonių buvo nemažai, daugiausia – fotosesijose intensyviai dalyvaujantis vietiniai. Jie uoliai fotografavosi tiek grupėmis, tiek poromis, tiek pavieniui, visi apsirengę specialiais kostiumais ar kitaip išsičiustiję. Pavaikščioti ir paspoksoti tiek į senienas, tiek į žmones buvo įdomu.
Lenino statula pasitaikė einant pakeliui į citadelės vartus, einant parku. Gan netikėtas vaizdas. Statula pastatyta 1980 m. švenčiant 110 Lenino gimtadienį. Statula atseit simbolizuoja leninizmo įtaką Hošiminui ir pačiai Vietnamo politikai. Aplink statulą visiška miesto idilė, parkelis, automobiliukais važinėja vaikai ir t.t.
Vakare aplankėm naktinį turgų (ir apsipirkom jame). Turgus kaip turgus, gali būt kad net ne viską apžiūrėjom. Tingėjosi derėtis, tai tiesiog kelių prekeivių paklausus kainos laimėdavo pigiausias.
Gan linksma istorija ištiko su Train street. Teoriškai Traukinių gatvė yra uždaryta, ir kokie tais prižiūrėtojai stebi, kad pažeidžiami turistai ten laisvai neblūdytų. Bet vietos gyventojai šią problemą lengvai išsprendė, nes niekas nedraudžia laiką leisti vienoj iš daugybės ten esančių kavinių. Tad popiet trinantis šalia šios gatvės, lygiai taip kaip ir bylojama legendose, kažkokia teta nusivedė mus į savo kavinę, bet patikrinus tvarkaraštį paaiškėjo, kad traukinio teks gerokai palaukti. Tai išgėrėm/užkandom visai geros Egg coffee ir keliavom toliau (pamatyti pro kavines važiuojantį traukinį nebuvo pagrindinis išvykos tikslas). Baigę žygį vakare grįžom pro šią gatvę, ir vienas vyrukas prisiekė, kad traukinys greit važiuos. Šį kartą tikrai jo sulaukėm (tik guršknodami alų), o jausmas jam lekiant pro šalį išties buvo smagus.
Iš Hanojaus parai vykome į kruizą, o po to grįžome atgal. Nakčiai pasiėmėm kažkokį pigų homestay. Po šio vizito pradėjo kiek atidžiau vertinti nakvynės vietų vonios kambarių nuotraukas, kadangi variantas “vienu metu šiki ir maudaisi” iš pirmo žvilgsnio atrodo visai linksmas, bet tik trumpalaikėj perspektyvoj.
Šį kartą gyvenom atokiau nuo senamiesčio (vietą orientavau taip, kad ryte nereikėtų ilgai trenktis iki transporto), rajonas buvo prabangesnis – daugiau atomobilių, mažiau motorolerių, pastatai puošnesni, bet viskas jau be senamiesčio šabakštyno jaukumo. Viskas baigės tuo, kad vakare sėlinom į centrą maisto ir masažų.
