Da Lat

Da Lat buvo puiki vieta su optimaliu klimatu. Ten nebuvo nei per karšta, nei per šalta. Net apartamentai buvo patogioje vietoje – nei per triukšmingoje, nei per nuošalioje. Viskas ten iš esmės buvo gerai. Netoliese esančiam turguj nusipirkdavom vaisių. Su maistu taip gerai nesisekė kaip kokiam Hanojuj, nors ir aptikom kelias neblogas vieteles. 

Pirmą dieną nieko doro nenuveikėm – pasivaikščiojom po rajoną, apžiūrėjom kažkokią pagodą ir užklydom į 100 Roof Bar. Tiesą sakant Da Lat bei apylinkės man asocijuojasi su keistomis erdvėmis – jei parkai, tai nepaaiškinamai kičiniai (bet gan smagūs), jei baras – tai išsiklaipęs per kelias erdves, toks, kuriame paklysi ir bandydamas išeiti atsidursi vis kitoje vietoje. Labirintas keistas, jame galima rasti visko – nuo keistų rūsio vingrybių iki nuostabios miesto panoramos. Akivaizdu, kad blaškytis po 100 Roof tikrai smagu. Tuo metu jis buvo pustuštis. Teoriškai atvykus reikia nusipirkti gėrimą, tačiau mes atsigėrėm po naršymo. 

Dar pavaikščiojom vietos parke, kuris buvo gan tvarkingas. 

Kitą dieną susiruošėm į Datanla Waterfalls. Iš esmės tai ne vienas, o 7 krioklių derinys. Randasi jis miške, kur vanduo kaskadomis teka iš 20 m aukščio. Krioklio teritorija apkarstyta coasteriais, sudarančiais 2,4 km. Jų maršrutas gražus ir pakankamai ilgas. Yra kelios greitesnės atkarpos, bet šiaip važiavimas gan ramus.

Dar papildomai pasirinkom 1000 m ilgio zipline (aišku, pati pramoga trumpa – vos minutė ar pora to džiaugsmo). 

Grįžtant aplankėm vieną iš regiono kičinių parkų – Clay Tunnel (Village). Tai savotiška galerija su keistokais architektūriniais sprendimais. Amatininkai iš molio sukūrė – ir vis dar kuria – įvairias formas. Iš esmės tame molio kaime vyrauja dvi temos.Pirmoji – Dalato miesto vystymasis įvairiais istoriniais laikotarpiais. Čia vietos vaizdų vinis –  Clay Tunnel Dalat Infinity Pool, kur du veidai spokso vienas į kitą, o už jų atsiveria žavus vaizdas. Prie šio fotogeniško nuostabumo kartais nusidriekia eilė. Antroji tema – architektūra: garsūs statiniai, miestų peizažai. Dar buvo daug visokių karštųjų fotkinimosi taškų poroms.

Viena šviežesnių ekspozicijų Covid parkas – turbūt vienas keisčiausių dalykų, kokius teko matyti Covid tema. Ir, atrodo, autorius akivaizdžiai nekentė šios ligos. Smagu, keista, gražu – daug keistų jausmų ten susipina. 

Nors atstumai nedideli, važinėjimas motoroleriais vargina. Be to, Da Lato rajone daug posūkių, kalnai kalneliai visokie. Tai toli nuo centro nenuklysdavom. 

Trečią dieną pasirinkom aplankyti kavos plantaciją. Nors Vietnamas garsėja kaip robusta šalis, Da Late pagrinde auginama arabica. Šiaip elgiantis logiškai reikėjo palėkt iki kokios fermos su civetom, bet norėjos ramesnės ir nuošalesnės pramogos. Tai čiupom menkesnę nelabai žinomą fermukę ir ten praleidom šiek tiek laiko. 

Vadinos ji Em Tà Nung Café Farm, google įvertinimas visai neblogas, tačiau daugiau jokios rimtesnės informacijos niekur nebuvo. Pasitaikė visai maloni vieta be keistų statulų, turėjo puošnų sodą ir daug vietų laipiojimui. Iš pradžių pasėdėjom ir pasimėgavom skaniu gėrimu, po to tyrinėjom teritoriją. Buvom visiškai vieni, tik jau susiruošus išvažiuoti dar kažkas atvyko. Kava patiko, tad pora maišų įsigijom. 

Grįždami iš plantacijos pakeliuj radom dar vieną linksmybių parką – vyno rūsį, ten vėl palandžiojom po savotiškus gėlynus ir vietinio kičo erdves. Ta vieta vadinasi Làng Cổ Tích (Fairytale Land). Parką įkvėpė hobitų kaimas Naujoj Zelandijoj, tik čia gavos įdomesnė fėjinių nykštukų versija. Kad būtų smagiau, vietą praturtino Vinh Tien vyno rūsys. Teoriškai ten turbūt turėtų būt daug visokių mažų pardavimų taškų, bet lankėmės ryškiai ne sezono metu, tad beveik niekas nedirbo. Pavaikščiojom gėlynais, išgėrėm vyno (skaniausias buvo itališkas) ir nešdinomės namo (su to paties itališko vyno buteliu). 

Paskutinį vakarą, nuolankiai atsiduodami keistųjų Da Lat erdvių bangai, aplankėm Crazy House. Nors šitas beprotiškas kompleksas kaip ir unikalus, po daugybės aplankytų kitų objektų jis nepaliko stipraus įspūdžio. Tiesiog keistas avangardinis viešbutis, kontrastuojantis su kolonijinėmis Da Lat vilomis…  pilnas slaptų kambarių, tiltelių ir laiptų. Šią konstrukciją sukūrė Dang Viet Nga, svajojusi apie kažką originalaus, novatoriško. Dang mokėsi Maskvoje, po to persikėlė į Hanojų ir ten sukosi su vyriausybės projektais. Darbo išvykos į Da Lat metu ji pamilo šią vietą, tad 1983 m. ten persikėlė su sūnumi. 1990 m. ji nupaišė Crazy House planus – tik vietoj brėžinių pasirodė fantastiškų paveikslų serija. Kaip ekspresionistinės architektūros forma, namas be stačių kampų, o jo formos atkartoja natūralius elementus, pvz., urvus ar kriaukles. Statybų metu naudotos įvairios medžiagos, nuo plieno iki medžio ar betono.