Can Tho ir plaukiojantys turgūs
Mekongui puoselėta daug planų – iš esmės turėjom nuvažiuoti 100 ar 200 km, apžiūrėti vietinius kaimus, patirti nuotykių ir t.t. Tačiau viskas baigėsi nusileidus lėktuvui. Šiaip ne taip karštyje pasiekėm viešbutį ir ten gulėjom gulėjom gulėjom… Tada kažkuriuo metu nušliaužėm kavos ir iki artimiausios ledainės. Surijus didžiausią porciją sumaniai pagardinto ledo, sukaupiau jėgas ir užsakiau artimiausius bilietus į Phu Quoc.
Aišku, viskas ne taip ir blogai, bet dieną mieste ištverti sunku. Važinėti motoroleriu gal būtų neblogai – bet jau vėliau Fukoke patyrėm, kad važiuojant visus pasiekiamus odos lopinėlius nusvilina saulė, o sustojus iškart užklumpa nepakeliama kaitra. Taigi nusprendėm per daug nesikankinti. Tiesiog kitai dienai užsakiau turą po vandens turgus ir kelias vietines pramogas.
Išvyka į vandens turgus puiki – buvom vos trys turistai ir vienas gidas (ir valties prižiūrėtoja tetulė). Aišku, keltis teko labai anksti, 4:30 mus jau surinko iš viešbučio. Realiai čia buvo visi dalykai, kurių keliautojai pageidauja ieškodami galimybės paplaukioti po turgus, bet tvarkydami reikalus pakrantėj su vietiniais kartais būna apgauti. Žinau istorijų, kai pigiai susitaręs su kokia vietos tetule šaunus ir savarankiškas turistas tiesiog paplukdomas po didįjį turgų ir baisiausią kanalą, tada priverstinai išlaipinamas kokioje nors parduotuvėje ir nusivilia visais Vietnamo Socialistinės Respublikos gyventojais. Arba įsigyja lyg ir padorų turą, bet yra priverstas keliauti laivu drauge su didele grupe, o ne ta maža išsvajota valtele. Dėl to išvykai ir teko paaukoti kiek daugiau euriukų, pirkti ją internetu ir mėgautis malonia, ilga, neerzinančia kelione su šauniu gidu ir gera bendrakeleive.
Pirmą aplankėm Phong dien turgų – jis nedidelis, vietinis mažmeninis. Kelios valtys keičiasi vaisiais ir daržovėmis, taip pat galima nusipirkti maisto. Buvo šiek tiek turistų. Ten gavom kokosų, sriubos, sticky rice ir kažkokio keistumo banane. Man viskas labai patiko, ypač saldūs reikalai 😀
Pasidžiaugę mažuoju vietos vandens turgumi, plaukėm atsigerti kavos, tada plaukiojom intakais, pasivaikščiojom, lankėm drakono vaisių sodą ir makarų fabriką.
Čia yra ikoniškasis plaukiojimas intakais. Viena fotogeniškiausių vietų Mekonge. Va čia jau truputį liūdėjau, kad nepasiėmiau fotoaparato. Intakai buvo maži, vieniši ir labai gražūs. Aplink – sodai, ramus vietos gyvenimas, vaisiai, gėlės ir t.t. Ryte dar džiugino vėsa, be to, plaukiant vandeniu ir karštyje nebūna didelės kančios.
Makaronų fabrike ragavom “makaronų picos”. Tradiciškai fabrike turistai turi padalyvauti gamybos procese. Iš mūsų trijulės niekas nedegė tokiais troškimais, tad juodus darbus nudirbo M.
Kalbant apie drakono vaisių veisyklą, pralinksmino mūsų gido reakcija kai atsisakėme bendros nuotraukos lysvėje. Na, vaisius prifotkinom, ir šiaip viską pakeliuj intensyviai “šaudžiau”, tad atskirai porų nuotraukai darže nebuvo poreikio. Bet šis paprastas atsisakymas gidui, atrodo, pasitaikė pirmą kartą gyvenime. Anksčiau nesu mačiusi žmogaus, kuriam akivaizdžiai galvoje išmestų “error”. Akimirką išsigandau, kad čia yra koks nors kinų eksperimentinis robotas, gavęs neįvykdomą užduotį ir jis tuoj išsijungs. Bet viskas gerai, jis persikrovė ir toliau funkcionavo tinkamai.
Po visų pramogų aplankėm Cai rang floating Market, kuris, lyginant su Phong dien, priminė urmo bazę.
Paprastai jis apibūdinamas kaip labai aktyvus ir orientuotas į turistus, o ne vietos prekybą. Dažnai apžvalgininkai liepia jo vengti. Gali būti, kad tokios aukso dienos buvo iki covido ir dabar reikės truputį laiko, kol turistų nerštas pilnai atsigaus (dabar gaul jau ir atsigavo, kas čia žino). Be to, turgų aplankėm gan vėlokai. Tad matėm tik vietinius ramiai laipiojančius vienas pas kitą. Phong dien žmonės suplaukia nedidelėm valtim ir apsipirkimas yra “kontaktinis”, Cai Rang valtelė plaukia prie didesnio laivo, valtelės savininkas lipa vidun ir ten vyksta prekinimasis. Į vieną laivą ir mus įleido – jame vaišinomės ananasais.
Kalbant apie rytinius Mekongo turgus ir tą plaukiojimo patirtį, buvau nusiteikusi gan skeptiškai. Bet išvyka išties patiko – ji buvo pakankamai smagi, įvairi, ilga ir komfortabili. Jei nespaustų laikas ir nebūtų gaila praleisti geros dienos dalies tiesiog bejėgiškai gulint, Mekongui skirčiau daugiau laiko. Arba tiesiog reikėjo susiveikt privatų vairuotoją su automobiliu.
CanTho susidūrėm su ramesniu tempu negu Hanojuj ar Saigone, maisto įvairove (ypač jūrų šlykštynėmis) ir dar vakare į kažkokią šventę patekom – pakrantėj uždarė gatvę, pristatė kioskų su maistu ir saviraiškos erdvių, kur jaunimas šoko ir dainavo. Gatvės prekeivių pasiūla ten labai patiko. Rinkomės šviežius produktus (na gal per dieną buvo pagulėję saulėj, kas ten žino), kuriuos iškart ir iškepė. Tai buvo vienas iš retų atvejų, kai egzotiškoje šalyje gavau ne guminį aštuonkojį. Už tai šefams skyriau 5* iš 5, ir net nekreipiau dėmesio, kad atnešdama gėralą tetulė į jį buvo sugrūdus pirštus.
Can Tho patiekalų buvo daug – nuo keistų moliuskų iki žiurkių, bet vengiau “išbandyti viską” ir valgiau produktus, kuriuos daugiau ar mažiau mėgstu. Šiaip šiame rajone ilgiau apsistočiau vien dėl maisto.
