Vereda da Ponta de São Lourenço
Vereda da Ponta de São Lourenço vaikščiojo tikrai ne vienas. Nesunkus ir gan greitas takas, mane tik erzino kad per vėlai susikrapštėm, tad buvo karštoka. Nueini iki labiausiai į rytus nutolusio salos taško. Šitas kyšulys nuo 1982 m. laikomas gamtos rezervatu su saugomais endeminiais augalais. Pusiau sausas klimatas ir šiaurinių vėjų atakos suformavo neaukštą florą, o medžių trūkumas išskiria šią vietovę iš likusios salos.
Aukščiausia vieta – Pico do Furado, dalis keliautojų į jį nesikabaroja. Iš toli atrodo šiurpiau, bet priėjus kalva ne toks ir baisi, gal tik didesnė lipimo dalis aka laiptai paveikti erozijų, tai visi kėblina šalia esančiu taku. Greta yra kavinė. Joje iš valgančių maistą bando atimti aršesni paukščiai (nesu tikra, bet, man atrodo, tas naglimantas buvo kiras).
Taip pat hikintojai gali rinktis vienakryptį plaukimą (pvz., iki tos pačios kavinės). Tai prieš eidami pagalvokit kaip čia geriau (kiek kalbėjau, daug kas pradėdami taką nemato skelbimų dėl to galimo plaukimo). Dar kelyje yra vieta maudynėms, mačiau beismėgaujančių paviršiniu nardymu. Dauguma užtrunka iki 3 valandų (be stopų – 2:30, bendro pakilimo 513 m). Ėjom su žygių sandalais, batų nereikėjo. Šiaip žiauriai įdegėm (dabar pėdos dėl tų sandalų atrodo kaip zebro).
