PR1 Pico do Arieiro – Ruivo
Net nežinau kaip čia pavadint. Mano akimis tai galima pavadinti “ikoniškuoju” Madeiros žygiu, kurio imasi daug kas ir turbūt jį rekomenduočiau kaip būtiniausią. Gauni iššūkių, gražių vaizdų ir tituluotą vietos viršukalnę – viskas vienoje vietoje. Žygis pradedamas nuo trečios pagal aukštį salos viršūnės – Pico do Areiro (1818 m). Įilipmas trunka 2 – 3,5 val. priklausomai nuo pajėgumų. Pradėjom tamsoje (6 val. ryte) ir naiviai tikėjomės saulę sutikti 1861 m aukštyje. Optimistinis planas kiek pasikeitė, švitimas įvyko kažkur pakeliui, o viršūnę pasiekėm gal per 3 val.
Pats žygis įdomus ir nenuobodus. Jame vienas kitą keičia pakilimai ir nusileidimai, krūva laiptų, tuneliai bei gražūs vaizdai. Netoli viršūnės yra namelis, tačiau mums lankantis jis tik atsidarinėjo, tad neužsukom. Tūlikai mokami ir priima tik 50 ct valiutą, tai dauguma kukliai tupia šalia. Turbūt gražiausia dalis yra netoli viso žygio pabaigos ir ten daug kas fotografuojasi. Beje, visur tvorelės ir t.t., tai kažkokių aukščio baimių patirti nereikės (nesu didelė aukštų vietų ar skardžių fanė, bet Madeiroj niekur nepatyriau streso).
Klimatas tokiame žygyje savotiškas – tamsoj buvo šalta, įsibėgėjus rytui tekdavo ir išsirengti, o papūtus vėjui vėl apsirengti, tad kuprinė ir bent pora rūbų sluoksnių reikalingi. Nors sutikom naivių šviesiabačių, rekomenduočiau nepatingėt ir atsigabent hikingo batus. Man tiek jie, tiek žygių sandalai tilpo į rankinį bagažą.
Kadangi buvom itin ankstyvi, automobilį palikom aikštelėj šalia kalno. Kitą dieną ten važiuodami pasitikti saulės pamatėm, kad stovėjimas galimas iki 1 val. Bet niekam neįdomu. Bendrai žygyje (su pertrauka aukščiausiam taške) užtrukom 5:30 val., įveikėm beveik 14 km, pakilimo gavos 991 m. Kas pradeda nuo toliau esančio parkingo, pakilimo ir atstumo pasidovanoja daugiau.