Kelionė į Madeirą. Sao Vicente ir viešbutis

Iškart galiu pasakyti, kad tas 6 dienas Madeiroj darėm praktiškai viską, ką veikia dauguma keliautojų – iš šios salos visų istorijos gan panašios (gailiuosi tik kad pagal draugų rekomendacijas nespėjom nuo skardžio nusileisti). Išskirtinių pramogų neieškojom, taip pat labai vengėm mokamų linksmybių. Optimaliau Madeiroj gal būtų 10 dienų – tada galimas kiek romesnis, ne toks skubus keliavimas, skirti daugiau laiko poilsiui ir t.t. 

     

Važiuodami turputį diskutavom apie Madeiros istoriją, tai teko truputį pagooglint. Šiaip tikėjausi, kad sala buvo mėtyta vėtyta, bet, pasirodo, kai 1419 m. ją atrado portugalai, taip ji pagrinde ir priklausė tam kraštui (oficialiai Portugalijos provincija paskelbta 1425 m.). Iki portugalų salą lankydavo vieni kiti jūreiviai, bet nieko rimto neįvykdavo. Madeiroje gausiai augino cukranendres, vėliau įsiliepsnojo ir meilė vynuogėms bei vynui, tad labai ilgai per salą ėjo prekybiniai keliai. XIX – XX Europos aristrokratai ir paliegėliai pamėgo čia lankytis labiau poilsiniais-sveikatinimo sumetimais. Sala visad buvo gan rami vieta (nei kokių rimtų plėšrūnų, nei baisių gyvačių ar papiktintų vorų), didesnių problemų keldavo tik XVI a kiek įsisiautėję piratai, nuo kurių gyventojai gynėsi kurdamiesi aukštose vietose. Madeiros vynas labai ilgai buvo itin vertintas, ypač Šiaurės Amerikoj.

Kalbant apie senesnius dalykus, Madeira – ugnikalnio viršūnė, nuo vandenyno dugno pakilusi apie 6 km. Kadangi vulkaninių fazių būta daug, kraterio nematyti. Paskutinį kartą išsiveržimų būta prieš 6500 metų. Geologai mano, kad Madeiroje ugnikalniai neaktyvūs laikinai ir išlieka labai maža išsiveržimo tikimybė. 

Kaip jau minėjau, Madeiroj nėra pavojingų gyvūnų. Nusikaltimai čia taip pat reti ir didžiausios turistus kamuojančios bėdos būna nudegimai saulėj ar kančios padauginus vyno. Aišku, tai nereiškia, kad turit pradėt mėtyt savo pinigines ir telefonus, tačiau daugeliu atvejų niekas nebandys jūsų apvogti.

Turbūt vienas šiurpesnų reikalų saloje yra oro uostas ir dauguma topų jį priskiria pasaulio pavojingiausių dešimtukui. „History Channel“ programa „Most Extreme Airports“ jį įvertino kaip devintą pavojingiausių oro uostą pasaulyje ir trečią pagal pavojingumą Europoje.    Viso šiame oro uoste įvyko 4 mirtini incidentai, paskutinis 2003 m. Oficialiai oro uostas priskiriamas C kategorijai – tai yra, ten kyla tam tikrų artėjimo, tūpimo ar nusileidimo problemų. Pilotams tenka papildomai treniruotis, kad galėtų leistis šiame oro uoste. Viena iš problemų – stiprus šoninis vėjas. Dėl jo kartais lėktuvams nepavyksta nusileisti iš pirmo karto, o kartais tenka skristi į artimiausią oro uostą ir ten palaukti geresnių sąlygų.

1977 m., praėjus truputį daugiau negu 10 metų po oro uosto atidarymo, Boeing 727 pervažiavo trumpą pakilimo taką ir trenkėsi  paplūdimį. Iš 164 keleivių 131 žuvo. Vėliau takas ilgintas du kartus ant platformos pastatant priestatą (nuo 1600 m pasiekė 2781 m) ir 2004 m. laimėjo Tarptautinės tiltų ir konstrukcijų inžinerijos asociacijos apdovanojimą už išskirtinę konstrukciją. 

 

Auto nuomojom agentūroj šalia viešbučio. Taip atkrito vadybos reikalai, o ir kaina gavos padori. Viešbutis buvo tas, kuriame, atrodo, apsigyvena beveik visi salą lankantys lietuviai – Estalagem do Mar. Šiaip iš tiesų jo sava valia nesirinkom (norėjom gyventi pietuos), tačiau po Itakos dviejų skrydžių laikų pakeitimų pradiniam variante vietų nebeliko ir tai buvo geriausias pasiūlymas, kokį galėjom gauti. Viešbutis turi ir pliusų, ir minusų (skiriu 3 balus iš 5), geriausias dalykas – vieta ir patogios lovos. Nors aplinkiniai atkalbinėjo nuo šiaurinės pusės, jos grožiu ir ramybe nenusivyliau. Viešbutyje visi kambariai turi kažkokių pliusų – iš aukštesnių gerai matyti jūra, pirmame aukšte galimas tiesioginis išėjimas į baseino ar gultų zonas. Nepatiko, kad mūsų dušas leido vandenį, bet per daug neapsikrovėm ir net nėjom skųstis, tiesiog pritiesdavom rankšluosčių ant grindų, o tvarkytojos ryte pakeisdavo juos į naujus. Maistas viešbuty toks gan meh. Man ganėtinai patiko pusryčiai, nors daug kas juos vadina nuobodžiais/monotoniškais (tiesa, standartą teko valgyti retai, nes dažnai pusryčiaudavom 6 – 7 val., kai susitarti galima tik dėl sauso davinio). Vakarienė vidutinė, tad suprantu žmones, kurie eidavo valgyti kitur, nors žuvis buvo gera ir jos buvo kiekvieną vakarą. Desertai buvo sakyčiau visai osom. 

Gyvenom Sao Vicente (San Visentėje). Patiko – rami, graži vieta. Šalia jūra (krantas aršių akmenų) ir daug žalių uolų. Be to, trumpam vakariniam pasivaikščiojimui nereikia kabarotis kalnais aukštyn žemyn. Turi porą restoranėlių, kuruose galima skaniai pavalgyt, o vietiniame bare ragavom vyną ir ponchas. Kažkurią dieną užsukom į vietinę šventę (tiksliau jos pabaigą). 

San Visentė įkurta XV a. Kadangi vietovės pasižymi aukštomis uolomis ir giliais upių slėniais, joje įsikurti buvo sunkiau negu pietuose. Beje, ten yra urvų, bet kiek domėjausi mūsų lankymosi metu anie buvo uždaryti. Atidžiau vietovės neišnaršėm, nes nebuvo kada. 

Pats tripas buvo labai standartinis ir nieko naujo ar ypatingo netestavom. Lankėm visų mėgstamus objektus, tarp jų – pakeliui pasitaikančias apžvalgos vietas.