Kapadokija
Šitos kelionės vinis buvo Kapadokija. Kai ten atsiduri nesezono metu, gali tikėtis ne pačio karščiausio oro ir ledinio vandens. Tad laikytis įsikibus jūros būtų kvaila, nebent esi labai užkietėjęs ruonis tiesiai nuo ledo lyties. O žygiui Kapadokijoje tai pats tas.
Göreme NP – gal ne labai didele teritorija, bet įspūdingais vaizdais pasižymintis ir UNSECO priklausantis parkas. Įdomiausias dalykas – senovinės gyvenvietės. Parką sudaro plokščiakalniai, kalvos, upių išraižyti slėniai stačiais šlaitais ir t.t. Augmenija skurdi ir visur kažkokių graužikų (greičiausiai voverių giminaičių, tik gyvenančių žemėje ir priklausančių Marmota genčiai – aš nežinau kaip šitie sutvėrimai vadinami lietuviškai) urveliai.
Mūsų tikslas Kapadokijoj buvo labai paprastas – vyresnėlius paleisti su visos dienos turu, o patys norėjom žygiuoti. Atsliepimai internetuos prigąsdino, kad hikinant bus labai sunku orientuotis. Tai nebuvo taip blogai kaip tikėjaus, naudojant AllTrails suvaikščiojom apie 24 km.
Plano ką norim pamatyt neturėjom – norėjos panaršyt regione ir pamatyt kuo įvairesnių vaizdų. Pradėjom nuo standarto – Red ir Rose Valley. Buvo labai gražu ir smagu, įvairūs paviršiai, dar landžiojimai po keistas ertmes bei senovines bažnyčias, užsirovėm ir ant kažkokio smagaus urvo bei aukštų kopėčių (kaip kokiam Slovakų Rojuj), vienoj vietoj pasitaikė nelabai stati vieta su virvėmis. Teritorija nedidelė, bet veikt yra ką – realiai norint išsamiau ją išnaršyti, galima skirti visą dieną. Tiesa, taką pradėjom iš kitos pusės negu siūlė trail`as, bet ėjimo kryptis čia turbūt neturi įtakos. Be to, iš AllTrail`ų tako kai kur nuklysdavom. Vėliau suvalgėm sriubos miestely ir ėjom į kitą pusę, kur žygiavom arba kanjono viršumi, arba jo viduje, bet žygis buvo kiek nuobodesnis už pirmą dalį. Pats antrojo trailo aprašas sakė, kad matėm Love, White, Uchisar ir Pigeon slėnius. Vaizdai, aišku, fantasmagoriniai, nes šioje dalyje pasitaikė daugiau fėjų bokštais ar panašiai vadinamų hudų. Taip pat lenktyniavom su vyriška šeimyna, lakstančia MTB.
Uolienų dariniai, dėl kurių Kapadokija dabar yra viena populiariausių Turkijos vietų atokiau nuo jūros, atsirado dėl prieš milijonus metų vykusų geologinių procesų. Senoviniai papiktinti ugnikalniai regioną padengė pelenų sluoknsiu, vėliau tapusiu tufu vadinama minkšta uoliena. Erozijai pradėjus savo darbą, liko kietesni elementai, žinomi kaip fėjų bokštai. Žmonės taip pat pastebėjo, kad tufas – gan minkštas reikalas, tad pradėjo rausti urvus.
Göreme bažnyčios vertos atskiro žodžio – vis dar išlikę freskų fragmentai. Viena garsiausių – Dark Church, vienuolyno dalis, pastatyta XI amžiuje. Jos sienas dengia spalvingos Naujojo Testamento scenos. Į kai kurias bažnyčias patekti palyginti lengva, kitoms reikia daugiau nusiteikimo.
Kadangi iš mūsų dar niekas nebuvo skridę oro balionu, sugalvojom kad nebus geresnės vietos pirmam kartui už Kapadokiją. Labai pasisekė, nes tą rytą, kai turėjom išvykti, kilimas įvyko – po kelių dienų ramybės (ir po šio skrydžio laukė dar kelios dienos laukimo). Kilom su Brothers Balloon, komfortišku valandos+ trukmės skrydžiu, prieš kurį gavom užkandukų ir vandens, o po jo – šampaniuko (nealkoholinio). Skrydis lengvas, be jokio adrenalino ar įtampos. Vaizdai gražūs (daug balionų fone turi žavesio, mielai kitą dieną būčiau juos stebėjusi nuo žemės), itin patiko nėrimas kanjonu, tad paskraidyti Kapadokijoj tikrai rekomenduoju. Smagu, kad daug vietinės chebros taip pat džiaugėsi balionais – mojo nuo stogų, fotkino, pypino iš auto 🙂
