Belovežo giria

Apie Belovežą išgirdau skaitydama knygą, vystančią mintį žmonių išnykimo tema. Ta giria ten buvo labai gražiai aprašyta – Europoj beveik neįmanoma pamatyti tikrų sengirių, ir štai jos lopinėlis randasi mums beveik pašonėj. Aprašas buvo toks gražus, kad mečiau skaityt ir pradėjau googlint apie Belovežą, kuris tikrai buvo girdėtas – bet niekad nesusimąsčiau, koks jis ypatingas. Tai senovinis, arba pirmykštis, grynas miškas, sulaukęs ilgo amžiaus be didesnių trikdymų ir dėl to pasižymintis unikaliomis ekologinėmis savybėmis. 

   

Daugiau nei trečdalis pasaulio miškų yra pirmykščiai. Trijose šalyse – Brazilijoje, Kanadoje ir Rusijoje – yra daugiau nei pusė visų pasaulio pirminių miškų. Europoje senoviniai miškai sudaro mažiau nei vieną procentą miškų ploto. Iš jų griežtai saugomi tik kiek mažiau negu pusė. 

Duomenys apie senus miškus yra sunkiai prieinami ir itin fragmentiški. Kai kurios šalys labai nenoriai informuoja apie juos, o kitos visai nepateikia duomenų. Atrodo, mūsų žemyne didžiausi tokių miškų plotai yra Suomijoje ir Norvegijoje. Rytų Europoje, ypač Ukrainoje, Bulgarijoje ir Rumunijoje, taip pat yra daug senų miškų. Tačiau tai nereiškia, kad jų niekada nepalietė žmogus. Vis dėlto tai miškai, kuriuose nėra akivaizdžių žmogaus veiklos požymių, galbūt dėl ​​dešimtmečių nesikišimo, o ekologinių procesų dinamika natūrali. 

Belovežo giria šiame kontekste ypatinga – tai likutis senovinio didelio pirmykščio miško, kadaise dengusio visą Europos lygumą. Tai ne šiaip kokia šimtametė giria – tai greičiausiai seniausias Europos miškas. Ne veltui Belovežo giria įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo ir ES Natura 2000 sąrašus. 

Pavadinimą giria gavo nuo kaimo Belovežo, kuris randasi miško vidury ir turbūt buvo viena pirmųjų gyvenviečių šioje teritorijoje. Kažkada visą šiaurės rytų Europą dengė miškas ir iki XIV a. žmonės ten daugiausia keliaudavo upėmis. Tiltai ir keliai atsirado vėliau. Kaimo pavadinimas kilo nuo balto medžioklės dvaro, kurį įkūrė Lietuvos didysis kunigaikštis, vėliau Lenkijos karalius Jogaila, labai mėgęs tose vietose medžioti. 

Daugiausia problemų giria patyrė I ir II pasaulinių karų metais. Ir pradžių teritoriją užėmė vokiečiai, iššaudė stumbrus ir pritiesė geležinkelių. 1923 metais viso pasaulio zoologijos soduose gyvi buvo likę vos 54 stumbrai, ir nė vieno jų nebuvo Lenkijoje. Tad nedidelę bandą teko nusipirkti, nors tie gyvūnai ir priklausė truputį kitam porūšiui. Norint juos apsaugoti, didžioji miško dalis paskelbta nacionaliniu parku. 

Po 1941 m. miške pradėjo bastytis lenkų ir sovietų partizanai, o naciai organizavo masines egzekucijas. Po karo miškas padalinta Lenkijai ir Baltarusijai. 1947 m. vėl įkurtas Belovežo NP. 

Įdomu tai, kad 1991 m. Baltarusijos Belovežo dalyje Ukrainos, Rusijos ir Baltarusijos vadovai pasirašė susitarimą – sprendimą išardyti Sovietų Sąjungą.

Ką žmonės veikia Beloveže? 

Primiausia, visi stengiasi pamatyti stumbrus ir apsilankyti griežtai saugomoje seniausioje miško dalyje. Dėl tokio vizito reikia organizuotis ekskursiją su gidu, kurio metu būsi pavedžiotas kelis kilometrus. Aišku neverta tikėtis pamatyti tuzino stumbrų ir visokių retų žvėrelių – bet tai bus arčiausiai to, ką pavadintume tikra sena giria. 

Susiruošėm 6 ryto (mažesnė tikimybė kad uodai kandžios, ramiau ir gražiau) ir nuėjom 8 km. Visokieten mokslininkai, gamtininkai ir t.t. gali nueiti toliau. Grįždami matėm, kad eksukrsantų daug. Grupeles leidžia nedideles – iki 10 žmonių. Dauguma sutiktų buvo lenkai. Mūsų mažoj grupelėj buvom du lietuviai ir vienas prancūzas (aišku, kaina žmogui už tai gavos kiek didesnė). Prižiūrėtoja – angliškai kalbanti lenkė. Nors gyvūnų daug ir nematėm (lapė, gluodenas, geniai, dar keli paukščiai), ji parodė įdomesnių žvėrių lankymosi ženklų. Įspūdį miške paliko krituoliai ir labai malonus kvapas. 

 

Po ekskursijos važiavom dviračiais, kaimais ir miškais padarėm 80 km. Važiuot galima miškų takais arba asfaltuotais keliais. Eismas nėra intensyvus, miške daug kur su motorais draudžiama važinėt. Nemažai vietų, kur net į patį mišką draudžiama eiti (t.y. nužengti nuo tako). Aišku, gausybė krituolių, malonus kvapas, vietom gražios pievos ir malonūs akiai kaimai.

Rytinė gidė labai nerekomendavo varyt į pasienį prie sienos su Baltarusija kur įrengta ta baisi tvora, tai numynėm iki ten ir be minėtos tvoros pamatėm itin atsainų elnią. Dar kitoj vietoj matėm stumbrus pamiškėj. Pagyrimas ir poilsio vietoms – jų nemažai, įrengtos patogiai ir neretai visai išmoningai. Kai kur yra stumbrų “regyklų”. 

Stumbras – Belovežo simbolis. Čia rūšis buvo beveik išgelbėta nuo išnykimo. Visame pasaulyje jų likę tik kokie 3000 ir kiekvienas iš turi protėvių iš Belovežo (kadangi atkurti iš itin menkos grupės, jie yra kaip čia pasakyti.. imbredni aka incestai). Norint iš arti pamatyti stumbrus, mapse reikia susirast vietą, vadinamą European bison Show Reserve. Panašiomis į natūralias sąlygomis ten gyvena stumbrų grupė, kurią sudaro suaugęs patinas,patelės ir jų palikuonys (kai lankėmės, parodomoji grupė buvo nedideliam plote). Briedžiai, elniai, stirnos ir šernai gyvena atskiruose aptvaruose – jie gan erdvūs ir taip pat primena natūralias sąlygas. Iš esmės kiekvieno gyvūno teritoriją sudaro didesnis “miškas” ir praėjimas iš jo į paprastesnį aptvarą. Įdomu, kad šernus radom miegančius mažesniam aptvare, o pabudę obuolių ryti jie varė į “mišką”.  Taip pat šiame keistame rezervate eksponuojami stumbrų ir naminių galvijų hibridai, toks nepavykęs senų eksperimentų rezultatas. Vieta primena tokį mažą zoo su nedaug rūšių ir puikiomis sąlygomis pasivaikščioti (nuėjom apie 2 km).