Pramogos Turkijoje

Spalį įvyko bandymas paatostogauti kaip man labai netipiškai – Turkijoj, “per agentūrą”, viešbuty UAI ir savarankiškai nekeliaujant. Tai agentūra buvo Coral Travel – daugiausia dėl gerų skrydžių laikų ir oro linijų. Patį viešbutį išsirinkau Sidėj, kad esant norui bet kada būtų galima pasivaikščioti ir t.t. Išvyka nebuvo ilga – 5 naktų (gavosi 6 dienos) pabėgimas nuo darganoto spalio. Šiaip planas buvo gulėt ir ėst, bet ne visai gavos – beveik visos dienos praleisto kažkur blaškantis.

Aišku toks keliavimo būdas turi pliusų ir minusų, ir kadangi kiekviena šalis turi savo turistą, tai aš nesu visai Turkijos turistas, bet gal kada grįšiu pakeliauti po kalnus 🙂 Kadangi panašaus tipažo Azijos kraštuose jau teko lankytis, nei vaizdai, nei žmonės labai nestebino (nors Sidėj gyventojai pasirodė gerai, neįkyrūs ir t.t.).

Jau pirmą vakarą Turkijoje susišaudėm ekskursiją. Iš esmės ją ėmėm todėl, kad per vieną dieną buvo galima aplankyt Seleukiją (už 30 pinigų žmogui parodo mečetę, apelsinų sodą, Manavgato krioklį, Seleukiją, pamaitina ir papalukdo tipo Žaliuoju kanjonu kas ne visai tiesa, nes plukdo kitoj užtvankos pusėj bei labai liūdną ir mažą zoo). Tai išvykos pliusai – dėl nieko nereikia sukti galvos, objektam duoda pakankamai laiko. Minusai – kai kur reikėjo ilgiau laukti, nes tipo nuveža žmones į kokį apelsininyną ir turi ten būti 20 min (atseit nusipirk sulčių), tada vėl aplankai kokį objektą, o tada veža į kavinę (atseit žiūrėk kaip vietinius kepinius ruošia, o šiaip nusipirkt atsigert). Tai aš levas turistas, nieko neperku, bet lenkų tokios labiau senjorės gerai paošė (ošė ir laivelyje plaukimo metu). Labiau apsimokėtų tiesiog nuomotis auto ir aplankyti norimas vietas savarankiškai (to nedarėm dar ir dėl to, kad dėl kelių dienų nepirkom turkiškos telefono kortelės, o offline mapsai…ne pats patikimiausias dalykas).

Mečetė ir apelsinų sodas:

 

Pakeliuj į Lyrbe stabtelėjom prie Manavgato krioklio (neaukštas ir platus, specialiai prie jo varyt tikrai neverta, bet pakeliuj galima stabtelėt), vėlgi pusvalandukui kas buvo kiek per ilgai. Dar važiuodami galėjom apžiūrėt visai gerai išsilaikiusias akveduko atkarpas.

 

Kalbant apie Seleucia (google mapse gali būt užvadinta Lyrbe) – įdomi vieta, turistai ten vežami rečiau. Ši romėnų tvirtovė beveik nekasinėta, išskyrus porą savaičių 1975 metais.  Gyvntojų galutinai apleista VII amžiuje, kai dėl žemės drebėjimo išseko vandenį tiekęs šaltinis. Gerais laikais ten būdavo galima vaikštinėti po alyvmedžių giraites, dabar tai pajuodę kamienai stūkso. Senovinį miestą įkūrė vienas iš Aleksandro Didžiojo generolų Seleukas I Nikatorius („Seleucus the Victor“). 322 m. Pr. Kr. Jis įkūrė karalystę, kuri gyvavo 70 metų. Dabar ši vieta labiausiai keliautojus žavi puikiai išsilaikiusa agora. Matomos Lyrbės pastatų liekanos yra iš helenistinio, romėniško ir bizantiško laikotarpio. Įėjimas į nemokamas, teritorija neaptverta.

 

 

Plaukimas Žaliouju kanjonu, kas išties nebuvo kanjonas, ir užtvankos apžiūra:

 

Labai liūdnas vietinis zoo. Daugiausia ten visokios vištos laksto.

Gan įdomus epizodas buvo, kad nespėjom grįžti laiku ir susitikti su agentūros atstove (šiaip registratūros darbuotojos prašėm ją įspėti, kad greičiausiai nebūsim, bet Turkijoj matyt taip paprastai dalykai neveikia), tai ji labai pašiurpo išgirdusi, kad keliaujam su vietinėm agentūrom ir gasdino mus įvairiomis negandomis. Na, bet visam pasauly visas išvykas paprastai ir organizuojamės su vietiniais, kartais visiškai ekspromtu. Suteikiau jai vieną viltį ir pasiteiravau, ar gali pagelbėti su mūsų noru aplankyti povandeninį Sidės muziejų, bet ji negalėjo padėti :/ Tai maždaug ten diskusija ir baigės. Tai tiesiog vėl ieškojom vietinių, kurie padeda norintiems panardyti. Kadangi nardymo patirtis tokia apie 0, parinkau mažą firmytę su geru vertinimu (Padi Azura Diving Center – radau intike juos, parašiau WhatsAppu ir iškart sulaukiau atsakymo, kitos dienos ryto pramoga buvo suorganizuota), tai kaina buvo tikrai didelė, bet išvyka gavos beveik privati (3 nėrikai, iš kurių vienas patyręs ir du prižiūrėtojai). Vieną nėrimą gavom rife (apie 5 m) su žuvų pašėrimu, o kitą – povandeniniam muziejuj (teoriškai rašoma kad toje vietoje kur lankėmės yra 12 m, praktiškai turbūt buvo 10 m) apie jau įvairiomis gyvybės fomomis pasidengusias, tad gan šiurpokas statulas. Grįžimą narai sujungė su pramogomis ir gavom smagų pasitaškymą laiveliu per bangas. Foto iš nėrimų neturiu, nes ta paslauga iš organizatorių pusės brangi, o gopro nesivežėm. Tai buvo smagiausia išvyka Turkijoj (dar ir dėl to, kad nebuvo jokių paslėptų papildomų vizitų, laukimų ir t.t.).

 

Sekančią dieną varėm su bagiais. Šiaip tos išvykos labai išreklamuotos, galima išpėlsti (bagiai, raftingai, laiveliai ir t.t.), bet iš esmės daug trynimosi dėl šiek tiek meh. Bagiais važiuojama daugiausia dulkėtais keliukais per porą balų ir kelis metrus upės pakrante, nuolat visur iš už krūmų lenda fotografas (prigąsdino, kad jokiu būdu negalima patiems filmuoti) ir pridaro tipo įspūdingų kadrų (šiaip negaliu sakyt, skillsai fotografo tikrai gan geri – aišku ir vieta atidirbta). Grįžus vėliau reikia laukti, peržiūrėti fotkes ir pirkti už brangiai. Man neįdomu, aš vis tiek filmavau su telefu 😀 Teisybės dėlei grįžimas buvo smagesnis, leido važiuoti greičiau, turbūt dėl to kad nefotkino. Vėliau galima šiek tiek apsiplauti purvinus kūnus, bet grįžę viešbutin vis viena kiek šiurpinom šviežiai atvykusius keliautojus. Bet vienok vėl dėl tų ilgų laukimų džiaugiuos, kad neėmėm pilno turo. Dar spėjom padoriu laiku parsirast į viešbutį ir porą valandų pagulėt saulėj.