Safario gyvūnai: paukščiai

Rausvapilvis blizgusis varnėnas – noriu paminėti juos todėl, kad nors parkuos paukščių buvo daug, ypač smulkų, ir ryškiaspalvių matėm, tačiau šitie maži padarėliai yra tikri reketo meistrai, o vietose, kur žmonės lankosi dažniau, jie netgi įsigudrino spoksoti į akis ir rėkti. Vienas šaukdamas straksėjo paskui mane ir reikalavo sausainio. 

Afrikiniai didieji einiai – populiarūs paukščiai, kuriuos teko matyti palyginti dažnai įvairiose vietose, daugiausia matėm jų Serengetyje ir pievose prie Ol Doinyo Lengai. Tai stambiausi Afrikos skraidantys paukščiai, sveriantys 4,8 – 18 kg (patelės gerokai smulkesnės). 

Sekretoriai – dideli paukščiai, didelę laiko dalį praleidžiantys vaikštinėdami žeme ir ieškodami mažų gyvūnų ar vabalų (jie geba žudyti ir gyvates). Jie monogamai, susiporuoja visiems laikams ar bent keliems metams. Lizdus poros įrengia aukštai akacijose. Nesižavėti šiais paukščiais sunku, todėl juos glaite pamatyti Sudano ir PAR herbuose. Stebėjom juos Serengetyje ir Tarangirėje.

Baltagalviai grifai – dideli ir žavūs maitėdos. Deja, pastaraisiais metais dėl buveinių ir apsinuodijimų skerdenomis šių paukščių populiacija mažėja, ir nors kadaise jų skaičius buvo gan didelis, dabar jų greičiausiai tėra 5500 laisvėj gyvenančių individų. Apie 4 kg sveriantys ir 0,8 m ilgio paukščiai – ne pats jaukiasis vaizdas, ypač kai tokie aptupia visą medį. Jiems būdingas tam tikras atvirkštinis lytinis dimorfizmas – patelės kiek stambesnės už patinus. Nemažai jų buvo Serengetyje ir Tarangirėje. 

Stručiai – didžiausi pasauly neskraidantys paukščiai ir gan tipiškas vaizdelis daugely Afrikos nacionalinių parkų (matėm juos Serengetyje, Tarangirėj, Ngorongoro). Paprastai galima pamatyti kelis paukščius, patiną ir jo pateles, ramiai ieškančius maisto – augalų bei sėklų, o maistą skrandyje sutrina kieti akmenys. Šie paukščiai yra pusiau klajokliai ir nukeliauja nemažus atstumus. 

Dar vienas tipiškas didelis Afrikos paukštis yra gandrų šeimynai priklausąs marabu. Šie labai nejaukiai atrodantys paukščiai sveria apie 9 kg. Jie lengvai atskiriami dėl plikos galvos ir kaklo bei didelio gūžio. Marabu gyvena kolonijomis ir medžiose įsirengia lizdus. Nelaisvėj jie gali nugyventi 41 m., gamtoje vidutiniškai “tempia” apie 25 metus. Jie garsėja kaip maitėdos, o plika galva ir kaklas yra prisitaikymo prie tokio gyvenimo būdo pasekmė (panašiai kaip grifų atveju) – iš kruvino lavono ištraukti pliką galvą daug paprasčiau negu plunksnuotą. Be kritusių kūnų, marabu neatsisakys bet kokių praryjamų gyvūninių medžiagų bei išmatų. Nors įprasta, kad jie gali ryti iš pažiūros nevalgomą maistą, kartais produktus jie plauna vandenyje. 

Patarškų (perlinių vištų, pentardų) visuos parkuos buvo gyvas galas. Tai gražūs ryškiaspalviai paukšteliai, kartais auginami ir Lietuvoje. 

Afrikos savanose gyvena gražūs, elegantiški paukščiai – karūnuotosios gervės. Šios gervės įtrauktos į pažeidžiamų rūšių sąrašą, kadangi jos patiria daug grėsmių dėl pelkių, kuriose veisiasi ir maitinasi, degradacijos, bei medžioklės. Šiuos paukščius sutikom Tarangirės NP ir Ngorongoro. 

Arušos, Ngorongoro, Natrono ežeruose matėm nemažai flamingų. Vaikščiodami Natrono ežero pakrante buvom priėję netoli jų. Flamingai deda po vieną kiaušinį, o flamingiukus prižiūri keli suaugėliai. Nepaisant didelio skaičiaus, flamingų populiacija grėsmingai mažėja. Didelę įtaką daro nedidelis vieismosi vietų skaičius, šiuo metu Natrone norima įkurdinti sodos gamyklą, kad šiems paukščiams būtų siaubingas smūgis.

Ngorongoro ir Natrono ežeruose drauge su flamingais laiką leido pelikanai. Tai socialūs vandens paukščiai, dažnai formuojantys didelius pulkus. Daugiausia jie maitinasi žuvimis ir ieškodami maisto gali nuskristi 100 km. Paprastai jie taikosi į gan didokus žuvėkus. Garsiausias pelikanų požymis – maišas snape – yra jų samtis.

Dar vienas Ngorongoro regėtas įdomus paukštis buvo kūjagalvis gandras. Tai vidutinio dydžio ilgakojis paukštis, kurio artimiausias giminaitis – pelikanas. Šie paukščiai mėgsta žuvis ir varliagyvius ir yra sėslūs. Jaunikliais rūpinasi abu tėvai.