Ol Doinyo Lengai
Kai pirmą kartą varantys į Slovakijos Tatrus manęs klausia, kokį kalną rekomenduočiau išbandyti, visada siūlau Slavkovský štít. Ne todėl, kad jis būtų kuo nors įspūdingas – tiesiog tai piktokas pokštas, nes būtent šitas žygis mane labiausiai biesino. Tai va lygiai taip pat jei kas nors paklaustų, ką aktyvesnio, bet paprasto nuveikti Tanzanijoj, pasiūlyčiau Ol Doinyo.
Neturintys laiko/pinigų kopimams į Meru ar Kilimandžarą, gali planuoti vienos dienos žygį į masajų Dievo kalną – Ol Doinyo Lengai. Tai Afrikos Didžiajame riftiniame slėnyne, Šiaurės Tanzanijos kraterių grandinės viduryje stūksantis 2960 m (2856 – 3188 m, priklausomai nuo šaltinių) aukščio veikiantis ugnikalnis. Jis pasižymi klasikiniu vulkaniniu siluetu, atšiauriais juodais kontūrais ir baltų pelenų sluoksniu viršuje. Ol Doinyo Lengai ugnikalnis vis dar aktyvus, 2007 ir 2008 buvo didesnių išsiveržimų. Dabar ten pastebima mažų pelenų išsiveržimų ir lavos srautų, iš esmės šitas ugnikalnis nėra labai grėsmingas. Dažniausiai aktyvumas susikaupia viename arba keliuose nedideliuose iš ankstesnių išsiveržimų ir purslų susiformavusiuose kūgiuose. Ol’Doinyo Lengai yra vienintelis aktyvus ugnikalnis su karbonizuota lava ir vietoj dūmų bei ugnies purškia sodą. Nepaprasta jo lava turtinga natrio ir kalio karbonatais. Statūs Ol Doinyo Lengai šlaitai kopimą ir tyrinėjimus paverčia rimtu išbandymu, dėl ko mokslinės ekspedicijos ten vykdavo retai.
Mes neplanavome lipimo, tačiau turo organizatorius mus įtikino pabandyti (pabandymas kainavo papildomai). Kadangi tinkamus batus ir aprangą turėjom, prireikė tik ėjimo lazdų ir lempų, ką nebuvo sunku susiorganizuoti. Labai spalvingi atsiliepimai apie lipimą į šį ugnikalnį nuteikė nevienareikšmiškai, bet kelio atgal jau nebuvo.
Į kalną susiruošėm numigę po ankstyvos vakarienės. Išvažiavom apie 23 valandą ir vidurnaktį pradėjom lipimą. Kadangi buvo pati drėgnojo sezono pabaiga, didelę žygio dalį kovojom su augalais – aukštomis žolėmis, mielais krūmais ir spygliuotais krūmais. Šapų, spyglių ir kitokių nesąmonių prilindo į batus ir kojines, juos reikėjo valyti. Lipimo metu kojines kartą keitėm ir grįžus jos buvo tokios blogos kokybės (pilnos augalijos), kad neliko nieko kito tik jas išmesti. Žygis gali būti sunkus dėl 45° šlaitų, tad su basankėm ten šlaistytis nepatariama, o netoli viršūnės tenka pasilaikyti ir rankomis. Kai kur, atrodo, buvo ir statesnių vietų. Tačiau patamsy ramiai kabarojomės viršun per daug nesukdami galvos. Vietom uola tepa, kai kur veržiasi karšti garai. Žygis vyksta naktį dėl dviejų priežasčių – daugmai turistų malonu saulę sutikti kalno viršūnėje, be to, dienomis ši Tanzanijos dalis rimtai įkaista. Iš visų kalnų, į kuriuos teko kabarotis, šis išties buvo sunkiausias – man labiau patinka paprastesnis žygiavimas, o šitas statumas nebuvo patogus. Be to, masajai – paprasti žmonės, jie nusprendė, kad geriausias kelias į ugnikalnį – tiesiog šauti tiesiai viršun. Įlipimas nebuvo sunkus, nereikėjo daug ar ilgų sustojimų, truko gal 4:30 – 5 val. Kadangi netoli viršūnės buvom per anksti, valandžiukę numigom radę patogesnę vietą (kalne yra kelios tokios užuovėjos pertraukom, kur mažesnė tikimybė pabusti ritantis žemyn, ir, vieša paslaptis, jų pakampės tapo tualetais) – ir dievai mato, miegas prisiglaudus prie šaltos kalno uolos yra vienas minkščiausių ir saldžiausių.
Krateryje vaizdas įdomus, kiek žinau būna ekstremalų, kurie nusileidžia ir vidun – bet ugnikalnis aktyvus, nors ir ne lavos ežeras, bet kartais vienur ar kitur šiek tiek pajuda, tad tokie nusileidimai turbūt nėra protingiausias pasirinkimas. Ant kito šlaito regėjom kažkurią iš gazelių, mažą gudruolytę, radusią saugią vietą pusryčiams.
Man bėda buvo nusileidimas, vargau gal 6 val. Pats vaizdas ir veiksmas buvo demotyvuojantis – nebuvo kintančio vaizdo bei slėnių ką mėgstu kalnuose, nepatiko nesiliaujantis vienodas krūvis kojoms. Didelę laiko dalį teko kovoti su augalais – lazdos normaliai neįsmeigsi, nes visur brūzgynai, dalis tų brūzgynų ant žvyro, tai visą laiką reikia žiūrėt po kojomis, kad netyčiom nepaslyst ir nenusijo***t iškart į apačioj augančią pievą. Jei ne žvyras tai smėlis (kas nebuvo blogai, nes smėliu visai smagu čiuožti) arba tiesiog tvirta lavos uola. Jei paprastam hikinime būna nemaža atsipalaidavimo akimirkų, čia teko nuolat dirbti. Na o kai jau, atrodo, statumai baigiasi, prieini bjaurią pievą, kuri žavi tik nuotraukose. Atrodo, kiekvienas augalas bando sužaloti, pasmaugti, išdurti akį ar kaip nors kitaip pakenkti. Vienaip ar kitaip, bet iš Ol Doinyo Lengai pasprukom sveiki ir gyvi (tai smagu, nes kitu atveju greičiausiai tektų kliautis masajų medicina), o grįžus virėjas mums iškėlė tikrą puotą.
