Ngorongoro draustinis
Bene taikliausias pavadinimas šiai Serengečio ekosistemos daliai – “natūralus zoologijos sodas”. Greičiausiai pirmasis kraterį aplankęs europietis buvo O. Baumann (1892 m.). Vėliau du vokiečiai broliai – vandalai Siedentopfai iki Pirmojo pasaulinio karo ten nuomojosi žemę ir ūkininkavo, rengė medžioklės vakarėlius bei bandė iš kraterio išvaryti gnu bandas. Vėliau po truputį pradėta imtis šios teritorijos apsaugojimo veiklos, ypač įkūrus Serengečio nacionalinį parką, tačiau kilo bėdų su masajais ir kitomis gentimis. Dėl to 1959 metais priimtas Ngorongoro apsaugos zonos potvarkis, atskyręs apsaugos teritoriją nuo nacionalinio parko. Serengečio nacionaliniame parke gyvenę masajai buvo perkelti į Ngorongoro. 2009 m. Laukinės gamtos apsaugos įstatymas dar labiau apribojo žmonių naudojimąsi krateriu ir teisinę sistemą, kuria remiantis tradiciniai ganytojai iš ten buvo išstumti. Tai sukėlė įtampą tarp vietinių masajų ir gamtos apsaugos institucijų.
Ngorongoro apsaugos zonos teritoriją sudaro vulkaninės aukštikalnės, įskaitant garsųjį Ngorongoro kraterį ir mažiau žinomus Empakaa bei Olmoti. Pietų ir rytinė sritys apibrėžtos Rytų Afrikos sprūdžiu, neleidžiančiu gyvūnams migruoti.
Keliautojų traukos taškas – Ngorongoro krateris, kuriame glaudžiasi daugybė gyvūnų. Tai didžiausias pasaulyje neveikiantis, nepažeistas ir neužpildytas vulkaninis kalderas. Kraterio pavadinimas reiškia karvės varpelio (ngoro ngoro) skleidžiamą garsą. Ngorongoro krateris susiformavo ugnikalniui išsiveržus prieš 2 – 3 mln. metų, tada jis buvo 4,5 – 5,8 km aukščio. Tokie išsiveržimai kaip Ngorongoro buvo labai dažni. Panašūs įvyko Olmoti ir Empakaai atveju, tačiau jų dydis ir poveikis buvo daug mažesni. Dabar ngorongoro krateris yra 610 m gylio ir užima 260 km2. Kraterio dugne įsitenka net pora šarmingų ežeriukų. Kadangi Ngorongore per trumpą laiką galima pamatyti praktiškai viską ir jis pilnas veiksmo, geriausia jį aplankyti turint labai mažai laiko (dėl to, ir dėl mažo dydžio, krateris ištisus metus kupinas turistų). Minusas – reikės žiūronų, kadangi turistiniam transportui neleidžiama priartėti prie ežerų, kur laikosi dauguma gyvūnijos. Pati vieta labai fotogeniška ir galima pagauti daug įspūdingų vaizdų.
Ilgą laiką Ngorongoro teritorijoje tirtos dėmėtosios hienos. 20 proc. gnu ir pusė zebrų drėgnuoju periodu kraterį palieka. Tuo tarpu buivolų tada būna daugiausia. Kraterio pietvakariuose esantis Magadi ežeras turi daug mažųjų flamingų. Liūtai kratery pasižymi stipria įvaisa. Į vietinį genų fonda patenka nedaug naujų kraujų, nes liūtų migracija maža.
Ant kraterio krašto stovi neįspūdinga akmenų piramidė. Tai – dviejų vyrų, tėvo ir sūnaus Grzimek`ų, kapas. Įdomi ir tragiška jų istorija – su lėktuvėliu patys atskrido iš Europos į tuometinę Tanganiką ir ten kelerius metus tyrinėjo didžiųjų migracijų kelius bei skaičiavo jose dalyvaujančius gyvūnus. Jų sukurti dokumentinis filmas bei knyga tuo pačiu pavadinimu “Serengeti Shall Not Die” – “Serengetis neturi mirti”, ši frazė yra tapusi kultiniu Serengečio šūkiu. Šitų vyrukų indėlis kuriant Serengečio nacionalinį parką buvo tikrai didelis.Tėvas sūnų pergyveno – 1959 m. Michael Grzimek žuvo.
Su mūsų matytais safario gyvūnais susipažinti galima čia:
