Jambiani
Jambiani paplūdimys labiau sutvertas pasivaikščiojimams negu Kendwoj (smėlis panašesnis į molį, taigi tvirtesnis). Aišku, tai priklauso ir nuo potvynių, kurie labai jaučiami, o pati vieta atrodo kiek “laukinesnė” – pvz., daugiau kriauklių. Daugumai vietinių ir vaikų turistai visiškai nerūpi, kiti, kaip netikri masajai, labai “kibūs”. Taip nežinai, kada žmogus tiesiog mandagus, o kada jau siūlys kokią nesąmonę. Jambiani paplūdimys priskiriamas prie geresnių saloj – jo pliusai yra dydis, bet maudynės geresnės Kendwoj, kadangi ten nepriklausai nuo potvynių ciklo. Beeet Jambianyje gali pamatyti aštuonkojų medžioklę ir jūros kopūstų daržus.
Jambianio paplūdimiu vaikščiodavom daug, nors per potvynius tai būdavo šiokia tokia kova su stichija (ypač esant banguotesnei jūrai). Kaimeliuose rasdavom puikių vietų, siūlančių gan nebrangius pietus – nors Kendwoj būta pigesnių variantų.
Jambianis nustebino šunų populiacija. Viešbutis, kuriame gyvenom (kupaga villas), mėgo keturkojus, jų ten buvo kel, vienas jų – jaukus vietinis. Tad aplink irgi sukiodavos šunys. Šunis mačiau žemyninėj Tanzanijos daly, o Zanzibare dažniau visur sukiojos katės. Kendwoj sutikau tik gal porą šunų, ir tik vienas jų buvo vedžiojamas pavadėliu (šiaip jis gyveno gretimam kieme ir stebėdavau jo dieną, taip pat paryčiais jis mėgo kaukti girdėdamas islamišką Marijos radiją). Jambiany šunys buvo drąsesni, lydėdavo turistus – bet paprastai iki savo teritorijos ribų. Rimtų peštynių tarpusavy jie vengdavo, o su žmonėmis buvo santūrūs. Tanzanijoj, ypač kaimuos, šunis dažnai matydavau miegant aikštelėse, lydint vaikus bei gyvulius. Natrono masajai sako, kad pagrinde jų funkcija – sargavimas, daugiausia jie praneša, jei kas nors naktį artinasi prie gyvulių.
Labiausiai Jambiani paplūdimyje patiko didesnis laukinės gamtos likutis. ten lakstė duag krabų, ir tiek sausumoj, tiek vandeny teko sutikti daug krabų ir gal dar velniai žino ko, įsikūrusių kriauklėse. Tai viena rimčiausių priežasčių, kodėl negalima iš egzotinių šalių vežtis jokių kriauklyčių ir pan. – pirmiausia, taip jos niekada netaps kažkieno namais ir dulkės niekam neįdomioje jūsų lentynoje, taip pat šį “išvežkim viską ką matom” lydi pašaliniai dalykai – nuo tokių kaip vietinių gyventojų bandymas rinkti kriaukles net iš vandenų ir pardavinėti iki elementarios kranto erozijos.