Velnio keliais Aukštadvaryje (25 km)

Šį kartą dėmesį skyrėm Aukštadvariui ir netgi nusipirkom 25 km (šiaip gavos beveik 27, bet gal mes jį truputį pakoregavom) maršrutą iš PTuro.  Su pailsėjimais ir pažioplinėjimais trukom apie 6 valandas. Žygis pakankamai smagus, yra kelios patogios vietos poilsiui (su stalais ir pan.), vaizdai nevienodi, nemažai lankytinų objektų (tiesa, jei nesi pilkapių ir piliakalnių fanas, smagių taškų kiek sumažėja). Vienok teritorijoj daug ežerų ežerėlių, nemažai kelio – miškais. Žygį užbaigėm visai smagia bekele pro bebryną.

Taigi, vakarėlio vinys:

Labai žaviu keliuku palei Verknę, kuri tipo yra upė, bet šiaip ten yra tvenkinys, pasiekėm Aukštadvario (Pilaitės) piliakalnį. X–XIV a. ten stovėjo medinė pilis, dabar yra pieva ant kalno su pakraščiuose augančiais medžiais. Žmonės ten gyveno nuo II a. pr. m. e. Beje, piliakalnis 9 – 15 m aukščio. Legenda byloja, kad ežere kartais pasimakaluoja nuskendusios princesės lobių skrynia su vietiniu cerberiuku.

Nusileidus nuo piliakalnio perėjom tiltą per upelį ir per tvorą pažiūrėjom į Aukštadvario dvarą. Įdomus faktas – po II Pasaulinio karo dvaro patalpose gydyti sirgę tuberkulioze.

Vėliau sekė ilgas maršrutas be didelių nuotykių per vietines gatveles ir miškus. Šitaip ramiai pasiekėm Velnio duobę, kuri turbūt yra kertinis žygių ar (dažniausiai) apsilankymų Aukštadvary akmuo. Galiu pasidžiaugt, kad vieta aplink gerai sutvarkyta, be didelių problemų galima nusileist iki pačios duobės. Manoma, kad duobė atsirado per ilgai užsilikus ledo gabalui ir jam ramiai (priimtina ledynmečio teorija) arba neramiai (ledynmečio krioklio teorija) ištirpus, dėl požeminių upių darbo (vietinių upelių teorija) ar ton vieton pataikius meteoritui (kosminė teorija).  Dabar dugne yra nedidelė pelkutė. Legendos dažniausiai byloja apie toje vietoje prasmegusias bažnyčias (rečiau minimos karvės ir tos paprastai visada kur nors išneria) bei išdykėlių velnių šposus.

 

Po velniaduobės maršrutas veda pro Škilietų ežerais, kurie, pasak paskalų, požeminiais kanalais susisiekia su minėtąją duobe. Ežeriukai gilūs – 40 m, kai kur prie jų randama fosilijų.

 

Ir va taip ramiai pasiekiam vietą, tinkančią pietauti ir pilnu pilvuku apžiūrinėti įvairius objektus, susijusius su Mergiškėm. Tai Mergiškių senosios kapinės (stendas sakė, kad jos iš XVII – XIX a., bet aš gerai nesupratau kur tos kapinės yra) ir Mergiškių akmuo (alkakmenis), pagonybės laikais laikytas šventu.

 

Netoli Mergiškių reikalų yra po truputį yrantis Pamiškės piliakalnis, senovėje naudotas kaip gynybinis punktas.

 

Po to vaizdingas maršrutas, palydimas lietaus, nuvedė į vietą, kur dalinai pereinamas Skrebio miško pažintinis takas (3 km ilgio, šalia stovėjimo aikštelė, žmonės atvažiuoja pavaikščiot vien po šį taką). Realiai galima laikytis tiek pažintinio tako rodyklių, tiek eiti PTuro sudarytu maršrutu ir tiesiog pro kitą pusę užsukti į 20 m aukščio Mošos piliakalnį ir VI-VIII a. pilkapyną su 21 pilkapiu. Piliakalnis yra iš I – II tūkst. pr. m. e.

Po šitų pramogų seka smagus grįžimas bekele (tiesiog, kad būt smagiau), šiek tiek užsukant į svečius pas bebrus.