Kamanų rezervatas
Kamanų rezervate negalima lankytis savarankiškai, ir ši taisyklė galioja visais metų laikais bet kuriuo paros metu. Jie turi gan neblogą kamerų sistemą, informuojančią apie nepageidaujamus lankytojus. Už pirmą nesuderintą apsilankymą, ypač jei nieko blogo nedarysit, galbūt atsipirksit tik įspėjimu, na o pakartotiniai pažeidėjai jau turi mokėti baudas. Akmenės rajone mūsų dienos lankymosi “vinis” buvo karjerai, tačiau nusprendžiau patampyti laimės paukštę už uodegos ir parašiau direkcijai jų puslapyje nurodytu el.paštu. Išties nustebino, kad maloniai sutiko priimti savaitgalį ir mums tinkančiu metu. Taip tiesiai po karjerų žygio lėkėm į lankytojų centrą.
Gidė pasitiko prie centro, pradžioje turėjom žiūrėti pažintinę laidą per TV – ir po to nusprendėm, kad ten buvo lieviausia dalis. Tiesą sakant įdomiau būtų, jei parko darbuotoja būt rodžius pvz. nuotraukas ir pasakojus apie paukščius ir kitus gyvūnus, nes savo darbą ji tikrai gerai išmano ir, atrodo, tas darbas jai tikrai patinka. Gal bėda ta, kad dažniausiai ekskursijos dalyvauja triukšmingi dėmesį sunkiai nulaikantys vaikai, tai yra kaip yra. Lankytojų centras puikus, ekspozicija tikrai smagi ir mažiems ir dideliems, nepatiks tik visiškam niurzgai.
Ėjome mediniu taku, kuris nuvedė į pelkę su galimybe stebėti, kaip keičiasi augalija. Vienoje vietoje leidžiama truputį nulipti nuo tako ir basomis pavaikščioti po minkštą drėgną pelkę. Taip pat pirmą kartą gyvenime pamačiau saulašares – visada įsivaizdavau, kad jos didesnės, o reikėjo ieškot beveik prie žemės prilipus. Dar pakeliui matėm angies išnarą, bet gyvos angies nesutikom.
Grįžę lipom į 30 m aukščio bokštą, kuris, pasirodo, gali pasitarnauti ir stebint paukščius. Bokšto be atskiro susitarimo su rezervato direkcija taip pat negalima lankyti.
