Wadi Rum dykuma

Kadangi laikas žiauriai spaudė, gražų ankstų rytą be viešbučio pusryčių (kurie prasideda labai vėlai, net 6:30 😀 ) lėkėm į Wadi Rum (pasilikom laiko netikėtumams aaarba pusryčiams, kuriuos, kadangi tų netikėtumų nebuvo, sukirtom kažkur pusiaukelėj). Norėjom pilnos dienos turo džipais, pagal tripadvisor ir google atsiliepimus išrinkau Wadi Rum Nomads, tai galiu pasakyti, kad tuos atsiliepimus jie tikrai atitinka ir viskas buvo ok. Jie atsiuntė išsamią informaciją prieš tripą, pamatėm ir padarėm viską kas buvo suplanuota. Keliavom kartu su pora rusių ir vokiete, chebrikė buvo smagi. Stovykloj dar gyveno „pora džipų“ indų. Vakarienė irgi kaip priklauso, tas garsusis smėly gamintas kepsnys ir ilgos arbatų išgertuvės su pokalbiais. Realiai dykumoj galima praleist ir bent 3 dienas – pvz., norėčiau įsikabarot į Jabal Burdah tiltą (lipom į Um Fruth) kas trunka apie 3 val, gal pasikarstyt kokiu kanjonu, taip pat yra galimybė kabarotis į aukščiausią jų kalną (ar tai uolą) Jabal Umm ad Dami, kam reiktų skirti visą dieną. Deja, reikalas buvo toks, kad tiesiog išpuolė pigių bilietų (20 eur žmogui pirmyn-atgal), ir pirkdami juos uždavėm tik vieną klausimą „kas per velnias ta Jordanija?“, dėl ko ranka nekilo laiko užpirkti visai savaitei. 5 dienos, iš kurių 2 skrydžiams – realiai gauni 3 paras veiksmo, ką atidirbom nuo dūšios.

 

Ain Abu Aineh

Wadi Rum dykumoje yra daugybė šaltinių. Paprastai jie aptinkami kalnuose su kalkakmenio viršūnėmis ir granito bazėmis – kalkakmenis sugeria lietaus vandenį, vanduo juo lėtai nusileidžia, kol atsitrenkia į granitą. Kadangi granitas nesulaiko vandens, vanduo išvaromas lauk, kol sudaro mažą šaltinėlį. Prie tokio šaltiniuko, vadinamo Ain Abu Aineh, paprastai atvedami žmonės. Pats iš savęs jis nėra įdomus – mažutis šaltinėlis, kurio didžioji dalis pumpuojama į rezervuarus. Tačiau žmonės vis viena ropščiasi aukštyn akmenuotu šlaitu, kadangi nuo jo atsiveria žavūs vaizdai į dykumą. Tačiau tikrasis Lawrence’s Spring yra Ain Shalaaleh – mažutė oazė, kur iš kalno vidaus į baseiną teka vanduo. To tikrojo mes nepamatėm, bet pasigrožėjom žaviu vaizdu nuo Ain Abu Aineh.

 

Al Ramal

Dykuma, kaip priklauso, turi įvairių smėlio kopų. Mes lankėm ne didžiausią jų, o Al Ramal, kuri randasi netoli Khazali kanjono. Ant jos nėra labai sunku kabarotis, šalia yra uolos, o nuo viršaus atsiveria gražūs vaizdai. Ji turbūt yra dažniausiai turistų aplankoma dykumos kopa.

 

Jabal Khazali

Jabal Khazali arba Khazal kanjonas – milžiniškas uolos gabalas, pavadintas nusikaltėlio vardu. Tą nusikaltėlį vijosi iki viršūnės ir kadangi jis neturėjo kaip pabėgti, tai nušoko ir su kažkokiu neaiškiu parašiutu nusileido žemyn. Kanjoną sudaro 100 m ilgio gilus ir siauras plyšys, kurio sienos padengtos nabatėjų, islamo ir thamudų raštais bei pteroglifais. Kanjone yra ir baseinėlių, kurie sukurti žmonių rankomis.

Turintys daugiau laiko, šiame kanjone kabarojasi beduinų takais, tam reikėtų skirti apie 3 valandas aukštyn ir tiek pat nusileidimui. 

 

Tiltai

Wadi Rum dykumoj tiltų ir arkelių yra daug, tačiau garsiausi trys. Paprastai prie visų turistai ir būna nugabenami. Vienis jie apžiūri, į kitus ropščiasi.

1. Khor al Ajram arba Little bridge. Jis yra 4 m aukščio, tad ne toks baisus kaip kiti, tačiau vis viena graži vieta nuotraukoms. Kadangi mus pažadėjo nuvežti prie aukštesnio tilto, lipimą į šį praleidom.
2. Um Fruth tiltas – turbūt populiariausias Wadi Rum`e. Pakankamai aukštas (apie 15 m) ir gan lengvai pasiekiamas (esant pikui, turbūt daugiau laiko praleidžiama eilėje stovint, negu kabarojantis).
3. Jabal Burdah – 35 m aukščio uolinis tiltas, laikomas vienu aukščiausių tokio tipo tiltų pasaulyje. Paprastai į jį kabarojamasi pagal atskirą susitarimą, kadangi vien lipimas link jo beduinų keliu trunka apie 1,5 val.

 

Lawrence house

Namas pastatytas ant Nabatajos vandens cisternos griuvėsių ir nedaug kas iš jo liko. Nepaisant to, legenda skelbia, kad tas Lawrenceas apsistojo čia per arabų sukilimą ir toje vietoje laikė ginklus. Po antros vietos su tuo vardu net teko pasidomėt kas buvo tas bičas – a taigi kažkoks britų karininkas (tarnavo sukilėlių pajėgose arabams kapojantis su osmanais) ir rašytojas, kuris ir išgarsino Wadi Rum tarp vakariečių. Tiesa, tam tikri dykumos taškai jo vardu pavadinti labiau romantiniais sumetimais. Smagu užlipti ant uolos, šalia kurios stūkso tas neįspūdingas griuvėsis. Toje vietoje kiek pailsėjom, išgėrėm arbatėlės.

 

Abu Khashaba canyon

Tai – vienas iš Wadi Rumo kanjonų, užpildytas raudonu ir geltonu smėliu ir padabintas krūmeliais bei medžiais. Smagus prasiėjimas smėliu trunka apie gerą pusvalandį. Kas netingi, laipioja pačiu kanjonu kol pasiekia malonų 1262 m aukštį.

 

Um Sabatah

Tai žavi vieta saulėtekiams stebėti, kadangi ten yra visko. Mes prisiglaudėm prie kalno šlaito. Leidžiantis saulei, galima mėgautis besikeičiančiomis spalvomis ir suprasti, kodėl filmai apie Marsą dažnai filmuojami šioje dykumoje. Beje, pasiekus stovyklą dykuma dar kartą pakeitė spalvą ir tapo rožine. Ryte vėl buvo smagu stebėti beiškeičiančias spalvas.

Beje, visą dieną ir naktį praleidom su Wadi Rum Nomads. Gidas kalbėjo angliškai, viską paaiškino, badauti ir mirti iš troškulio neleido, girdė vandeniu ir arbatėlėmis. Vakare, jau stovykloj, pasimėgavom garsiuoju smėlyje gamintu zarba (na ir vėl itin gausai arbatėlėmis). Naktį nesušalom (gruodžio mėnesį naktys šaltokos net dykumoje), nors būstai labai paprastučiai – pagelbėjo apdairiai atsivežti termorūbai ir geras įsivyniojimas į apklotus.

 

Zarba, arba beduinų barbekiu

Arabijos pusiasaly beduinai maistą gamino savadarbėse orkaitėse. Kadangi jie daug keliavo, klaidžiojo po dykumas, tai nesitampydavo su savim gausybės įrankių. aišku, dabar šis tas pasikeitė – į žemę kišamos metalinės krosnelės, o maistas vyniojamas ne į palmių lapus, o į foliją. O gaminimas vyksta taip – pirmiausia žemėj iškasami gili duobė ir pakuriama taip, kad prisikauptų karštų žarijų. Tada mėsa pamarinuojama, paruošiamos daržovės, ir šitais produktais keliais aukštais apkraunama kepsninė. Tada ji įkišama į tą smėlio orkaitę ir uždengiama dangčiu bei antklode, o ant viršaus dar užberiama smėlio. Kai maistas iškepa, nukasamas smėlis, nukrapštoma antklodė ir atidaromas dangtis. Tada beduinų šašlykas ištraukiamas laukan ir galima juo mėgautis.