Gyvulėliai Jordanijoj
Na, pirmiausia, esu didi visokių žvėrelių mylėtoja, tad stebėdama kiekvienos šalies kultūrinį veidą, visad atkreipiu dėmesį ir į jų santykį su gyvūnais. Ir ne tik kaip žmonės elgiasi su keturkojais, bet ir gyvūnų reakcijas. Aišku, 5 dienų tripas po turistines vietas beveik nieko neatskleis.
Pirmiausia, ką pastebiu, būna šunys, mano mėgstamiausi gyvūnai. Žinau, kad šiuose kraštuose jie nėra mylimi, tačiau nustebino, kad prie žmogaus jie eina drąsiau negu pvz. Maroke. Maroke net turistinėse vietose žmonių jie šalinosi. Petroje kiekvienas jautresnis žmogus veikiai gaudavo „asmeninį palydovą“ – tiesa, trumpalaikį. Negavęs užkandžio, jus stipriai mylėjęs ir glaustęsis šuo veikai perims kitą geraširdį turistą.
Žinau, kad neseniai JAV liovėsi siųsti sprogmenų paieškų šuns į Jordaniją dėl siaubingos nepriežiūros ir gaišimų. Taip pat žinau, kad po to, kai dvejų metų mergaitė mirė nuo pasiutlige sergančio šuns įkandimo (lyg 2018 m.), Jordanijoje po neatsargaus muftijaus pasakymo, kad galima užmušti grėsmę keliantį šunį, prasidėjo tikras šunų persekiojimas, ir benamiai šunys žudyti nesuvokiamais skaičiais. Socialiniuose tinkluose pradėjo plaukti baisūs vaizdai iš skerdynių, tad užsieniečiai, aišku, tokią politiką pradėjo kritikuoti. Nors paprastai islame šunys laikomi nešvariais gyvūnais, jų žudymas niekada nebuvo skatinamas. Šią žiaurumo bangą sukėlė ne tikėjimas, o žmonių susierzinimas dėl nekontroliuojamos benamių šunų problemos. Vėliau išleista fatva, kad užmušti galima tik tą šunį, kuris kelia tiesioginę grėsmę, o gatvėmis lakstantys šauliai nėra pageidaujami, tačiau vis dar išlenda daug žiaurumo atvejų, o užsieniečiai pradėjo gelbėti šunis (dauguma jų iš JAV ir Kanados, o transportavimo išlaidos padengiamos rėmėjų lėšomis). Dabar viena organizacija pradėjo rašyti apie kitą bėdą, kuri siejama su kinų antplūdžiu į Viduriniuosius rytus. Vietiniai gyventojai su dideliu malonumu gaudo ir pardavinėja šunis kinams, kurių dalis, kaip teigiama, visai skaniai juos sušlamščia. Šiuo metu situacija su šunimis, lyginant su tuo kas buvo prieš kelerius metus, pagerėjusi. Jei anksčiau visoje Jordanijoje nebūtum sutikęs vedžiojamo šuns, dabar žmonės miestuose išdidžiai veda keturkojus augintinius, o apie Amaną kuriasi šunų viešbučiai. Visoje Jordanijoje pradėjo pastebimai augti gyvūnų augintinių skaičius, tačiau bijoma, kad tie pokyčiai per lėti.
Petroje daugumą ant asiliukų jojančių vietinių lydi šuo. Kartais galima sutikti tik asiliuką ir šunį – palaidus, velniai žino kur drauge einančius. Kai kurie šunys turi antkaklius, bet labai retai. Kai kurie būna nukarpytom ausim ir/ar uodegom. Žygiuojant pro vieną sodybą, iš jos piktai lojo keli šunys, tačiau prie mūsų nesiartino. Važinėjant apie Dana kanjoną, sutikom kelis labai pasipiktinusius ant kelio, jie bandė sustabdyti automobilį ir intensyviai barėsi. Pačiam Dana miestely vienas pupikas gūžėsi apleistam pastate. Taip pat sutikom nemažai aviganių. Wadi Rum prieigose patiko stebėti, kaip aviganis tvarkosi su ožkelių banda – gražiai ir lėtai atsilikusiąją varė prie kitų. Taip pat įdomu, kad šiuose kraštuose nėra nė vieno mažo šuns – visi labiau vidutinio ar didelio dydžio.
Kalbant su vietiniais, jie kaip atskirą rūšį įvardino tik „salugi dog“ – gražius kurtus saliukius, kurių, deja, nepamatėm. Realiai Jordanija turėtų būti laikoma dalimi teritorijos, iš kurios kilo tiek saliukiai, tiek Kanaano šunys, labiau siejami su Izraeliu. Kanaano teritorijoj (dab. Jordanija, Izraelis, Palestina, Libanas, Siriija) šie šunys gyveno 3000 m. pr. m. e. Po romėnų invazijos žmonės buvo išstumti iš savo žemių, o jų augintiniai pasitraukė į dykumą ir truputį sulaukėjo (atmetus tuos, kurie gyveno su beduinais).
Katės yra mylimesnės. Jos drąsios ir meilios. Petroj katiniukai slankioja apie turistus, mėgaujasi jų siūlomais užkandžiais, leidžiasi paglostomi, o tada traukia prie kitų turistų. Visi dirba savo darbą. Tiesa, kačių išvaizda visai neypatinga, nėra jokių ryškių rytietiškų bruožų.
Kalbant apie visokius jojamus gyvuliukus, tai galiu paminėti, kad gyvūnų teisės prieš gerus metus pradėjo tarptautinę kampaniją, skirtą kovai su netinkamu elgesiu su darbiniais gyvūnais Petroje. Būta daug pranešimų apie mušamus asiliukus, arklius ir kupranugarius. Dažnai minėta ir tai, kad karštu oru jie priversti nešti turistus (paprastai viršun iki vienuolyno – ir tokių siūlytojų pajodinėti gyvas galas). Na, kalbant apie šiuos atvejus, turistas turi būti pats idiotas, kad pasirašytų tokiai „pramogai“, o jei jau esi išgeibėlis kokių reta, tai gal lik viešbučio paplūdimy, kur tau ir vieta. Bet kokiu atveju, kanopinių gyvulėlių situacija atrodo kiek pagerėjusi.
