Dana: ten ir atgal
Trečią kelionių dieną blaškėmės be aiškaus tikslo, užsukom į Dana kanjoną ir truputį pažygiavom (rimtesni kanjonai, kur po lietaus gali grėsti žūtis, teoriškai neveikia, bet Dana pagrindiniu gal kiek nuobodžiu, bet labai aiškiu trailu turbūt galima keliauti visada). Tiesiog plačiu keliu, kuriuo drąsesni gali ir važiuoti, žygiuoji iki kito galo. Bėda ta, kad žygiui nelabai turėjom to laiko (tik nusileidom beveik apačion, o tada lipom viršun), bet žiauriai norėjosi pažiūrėti, kas yra tam kitam gale. Tai kaip tarėm, taip ir padarėm – apsisukom ir varėm per kalnus aplinkiniu kelius. Šito keisto žygio pliusas – pamatėm daug gražių vaizdų ir vietų, kur norėtųsi pavaikščioti, minusas – to galo taip ir nepravažiavom, bet vienoj tolimesnių vietų vietiniams vaikams sukėlėm kažką panašaus į panikos priepuolį. Ai, dar smagu buvo nusipirkti mandarinų ir juos valgyti. Kelio pabaigoje užklupo vietinė smėlio audrą, buvo įdomu matyti kaip debesis atslenka per dangų, o tada vaizdas pranyksta geltonoje migloje.
