Dadeso tarpeklis

Kai googlinom kelionę, Dades buvo iš serijos “jei bus laiko, tai trumpam užsuksim”, nes naršydami nuotraukas radom nedaug stebuklų, ir vieną dažnai pasikartojančią tipinę fotografiją – kanjonu vingiuojantį kelią (kurį, beje, vėliau ir patys nufotografavom, nes taip reikia, kitaip niekas nepatikės kad ten buvom ir matėm savo akim, kaip ir erelio, kuris vagia mažus gyvuliukus, urvą). Tačiau su Dades išėjo taip, kad apsistojom netoli jo (gausiai išpuoštas La Famille Berbere, po kurį slampinėjau didelėm akim kaip po muziejų), ir nakvynės įstaigos darbuotojas Abdel, kaip ir priklauso padoriam marokiečiui, mums pasiūlė turą. Aišku, jis pats dėl to turo gal kiek ir gailėjosi, nes mes nusprendėm keltis anksti (sakė dar neturėjo tokių ankstyvų bepročių), nesidomėjom nei arbatėlėm, nei gėlėmis (šis regionas garsėja išties gražiomis ir kvapniomis rožėmis), nei pusryčiais, tad jokių suvenyrų jis apdairiai jau nesiūlė, tik dar atsargiai bandė užsiminti, kad Sacharoj daug turistų tai gal reiktų iš anksto rezervuoti kupranugarį, bet mandagiai atsisakėm sakydami, kad blogiausiu atveju tiesiog pastovėsim prie dykumos ir pažiūrėsim  į smėlį.

Bet kokiu atveju ekskursijai priekaištų neturiu, mūsų gidas smagiai plepėjo angliškai, parodė ne tik tarpeklį, bet ir vietinį kaimelį su visomis įžymybėmis bei savo namus ir tt. Kanjonas pasirodė geriau negu tikėjausi, jis tikrai labai gražus – ypač ryto saulėje. Taigi smagiai pasikarstėm jo sienomis ir pasibastėm vidine dalimi. Taigi jeigu berberų šeimynos kasboj jums pasiūlys turą, neatsisakykit.

Šitas tarpeklis suformuotas atkaklios Dades upės, ir dar turiu pridurti, kad visas tas aplinkinis regionas yra itin raudonas. Esant nuotaikai, net galima pažaisti kokį Marso ar Didžiojo kanjono imitacijos žaidimą. Vandens jame beveik nėra, padoresni jo kiekiai atplaukia tik po audrų, tuo pačiu ir atlikdami lėtą, bet stabilų erozijos darbą.

Mūsų šaunusis jaunuolis, kai jau kabarojomės akmenine siena į laisvę, pasakojo, kad savarankiški turistai kartais patenka į nemalonias situacijas, nublūdindami į nelabai saugias vietas. Jam su draugu yra tekę porą gelbėti iš sudėtingos vietikės, kadangi tie eidami kanjonu ne pasuko šonan kaip mes, o žygį tęsė toliau, taip įstrigdami pavojinguose akmeniniuose spąstuose.

Jeigu turit nedaug laiko ir nesiruošiat visą dieną laipioti uolomis, mano akimis, Dades kanjonas yra vertesnis dėmesio, negu sausakimšas Todgha.