Sacharos dykuma

Kas Maroke aplanko Ait Benhadu ir Dades su Todra, tas 100 procentų traukia į dykumą. Mane perspėjo, kad ten nelabai bus ką veikti, bet vis tiek susiruošėm, nes pats kelias iki jos įdomus, o kopose planavom praleisti tik naktį. Merzougos kryptį pasirinkom todėl, kad šis kaimas randasi netoli garsiojo Šebi ergo (ergas – tai toks dykumos plotas, kurį dengia nemažai pustomo smėlio), kur kopos gali pakilti iki 150 m aukščio.

Šiaip prieš kelionę apie Maroką ir marokiečius girdėjom daugybę įvairių legendų ir padavimų, tačiau dauguma ir liko tik kalbomis. Iš esmės nei vaizdai, nei švaros situacija mūsų nestebino – keliauji, prisitaikai, ir viskas tuo metu tampa natūralu bei susidėlioja į savo vietas. Tačiau lėtai važiuodamie pro dykumos gyvenvietes, nesulaukėm jokios garsios turistus persekiojančios vietinių minios, niekas nesipešė dėl nesuteptų mūsų sielų ir nesiūlė nuostabiausių turų po dykumas  – nė velnio, nepriėjo nė vienas net menkiausias nusmurgęs vietinis, išskyrus kelis pinigėlių prašančius bebenčiukus. Taigi teko patiems pasigauti berberą, ant kupranugario laipinantį paskutinį turistą, ir pasiteirauti jo, kaip dykumoje priimta elgtis, kai nori, o neturi su kuo.

Nuvažiavę nurodytu adresu, radom viešbutį – restoraną, kuriame dirbęs vyrukas, išklausęs mūsų problemas, iškart kažkam paskambino mobiliaku, ir po kelių minučių, paskubom susirinkę daiktus, jau važiavom visureigiu į dykumą – vijomės nediduką karavaną. Karavano vedlys nedaugžodžiavo, paguldė kuprių ir liepė lipti ant jo, o tada jau sukis kaip išmanai. Taip ir nulingavom per kopas, mėgaudamiesi “camel massage”, kaip sakė mūsų vedantysis.

Apie kupranugarius – kita istorija. Jojama arbiškais – vienakpuriais kupranugariais, kurie dar gali būti šaukiami mūsuose beveik nevartojamu žodžiu dromedarais. Kuprių yra trys rūšys – naminiai ir nykstantys laukiniai (aptinkami tik Kkinijoj ir Mongolijoj) dvikupriai ir vienakupriai. tiesą sakant man kupranugariai visada atrodė gan nuobodūs gyvūnai, kol nepamačiau jų kraugeriškai iššieptų nasrų ir labai nekanopiniškai besilankstančių galinių kojų. Paskui mane ėjęs kuprius stabtelėjus vis tyrinėdavo mano batus, retkarčiais demosntuodamas savo baisius dantis, o aš glostydavau jo gauruotą kaktą. Tupėjimas viršuje taip pat nebuvo patogus, greičiausiai kupriams su tokia pasimetusia ir nestabilia našta irgi nėra labai smagu eiti. Kol išmokau tinkamai sureguliuoti pusiausvyrą, atrodė, kad maniškis neatlaikęs nusiris nuo kopos. Vienu metu mane nešančiam kupriui pradėjus kažko zirzti ir nerimauti, vedlys pradėjo krapštyti jam pilvą kažką kalbėdamas apie tai, kad kažkoks parazitas jį suerzino. Pasiekus stovyklą, mano neramuolis iškalbingai pasisveikino su ten jau gulinčiu kolega.

Nulaipinus turistus, kupranugariams sulenkiama ir taip surišama viena koja, kad jie gulėtų. Tačiau jie nuolat keičia pozas, taip pat mačiau porą pankų, kurie nekreipė dėmesio į tokį nedidelį nemalonumą ir, strapinėdami ant trijų kojų, mėgavosi neskalsia dykumų augalija. Atrodo, kad toli nuklysti jie nėra linkę, kadangi grįžtant atsirišus vienam mūsų karavano nariui, jis, nors ir iš toliau, tačiau ramiai ir atkakliai sekė mums iš paskos.

Nors kopomis linguoja lėtai, vėliau tik namuose išsiaiškinau kad norėdami jie trumpam gali išvystyti didelį greitį. Be to, jie gali būti labai aršūs (Indijoje vienas nukillino savo šeimininką, sukandžiodamas jam galvą). Stebėdama jų grumtynes (bandumas pargriauti ir prispausti kitą bei lyg ir nepavojingas kandžiojimas, lydimi riaumojimo), niekaip nesupratau, kada jie tiesiog išdykauja ir linksminasi, o kada bando nudobti priešininką. Mūsų vedlys sakė, kad aršiausi jie būna žiemos pabaigoje, per rują. Kitu metu tai visai sukalbami gyvūnai.  Beje, jų patinai turi beveik 20 cm ilgio minkštąjį gomurį, kuris labai panašus į liežuvį, tačiau nėra liežuvis, ir poravimosi sezono metu juo viliojamos patelės. Beje, dar kas įdomu – laukiniai dromedarai gyvena tik Australijoje, į kurią jie buvo atgabenti 1840 metais.

Jeigu Šebi erge tikitės ramybės ir vienatvės, tai nusivilsit. Tas smėlio plotas vis viena nėra labai didelis, o jį norinčių pamatyti turistų – apsčiai, taigi nuolat regėsit vėžes, pėdas, kitus karavanus, keturračius ir visureigius. Prieš kurį laiką valdžia išvaikė palapines, kurios dabar glaudžiasi dykumos pakraščiuose, tad kiek išsamiau kelionės metu galite pasidžiaugti apsimestine vienatve tarp kopų.

Mūsų stovykla atiteko tik mums dviems. Dalį laiko praleidom įsirausę tarp kopų, tada šaunusis vedlys atėjo pasivolioti kartu su mumis ir papliurpti. Vakarienei kaip visada tadžinas su priedais (jeigu mėgstat troškinius – Marokas suteiks jums daug laimės, aš troškinius mėgstu, kuskusą irgi, taigi patyriau apsčiai įstabių laimės akimirkų). Po vakarienės išsisklaidė debesys, atidengdami žvaigždėtą dangų. Vedlys pasirodė kaip niekada subtiliai jautrus, jis išjungė šviesas ir paliko mus gulėti ant kilimėlių (nes smėlis jau buvo vėsus) į dangų išverstomis akimis, supratingai nepasiūlęs jokių būgnijimų (ko labai bijojau). Taip ir gulėjome kurį laiką spoksodami ir klausydami būgnijimų aplink esančiose stovyklose. Tada nuėjom miegoti į palapinę (stovykla labai padori, ėmėm ekonominį variantą, tai iki tūliko reikėjo paeiti kelis žingsnius, o šiaip yra lovos, vanduo ir t.t.).

Naktį pradėjo kilti vėjas, taškydamas smėlį į palapinės sienas. Kurį laiką net maniau, kad prasidėjo lietus. Buvom paklausę vedlio, kada reikia pabusti norint sutikti tą saulę (tradicinis dykumose turistų atliekamas veiksmas) ir atsikėlimą atlikom savarankiškai. Rytas nebuvo labai malonus, pūtė stiprus vėjas, visur nešiojo smėlį ir bandė sugrūsti jį į visas įmanomas kūno ertmes. Tačiau padrikas saulės pasveikinimas atliktas, vienas nučiuožimas (irgi privalomas turistų pramogos elementas) su snieglente, persiprašau, smėllente atliktas, pabėgiojimas po kopas įvykdytas, pusryčiai suvartoti, tada susikovėm kuprines ir berberas džiaugsmingai mus išvedė atgal į kaimuką. Dykumoje gal labai nesimatė, tačiau pasiekus civilizaciją tai, kas orų pornozėje buvo pavadinta “Blowing dust” su 50 km/h vėju, atsiskleidė visu gražumu. Gelsvame smėlyje paskendusios palmės ir panašiu atspalviu nusidažęs dangus – gal ir nesinori tame praleisti labai daug laiko, tačiau vaizdas žavus.