Kelias pro Zagorą
Grįžimui iš Merzougos pasirinkom kelią po Zagorą. Gerą pusdienį keliavom per akmeningą karščio plynę, matydami vos vieną kitą palmę, medeliūkštį ar kupranugarį. Į Zagorą, kaip ir Merzougą, traukia gausi turistija, tik reikia atsiminti, kad jos skiriasi – čia nebus tokių smėlio kopų. Tačiau bus matyti smailas Mažajam Atlasui priklausąs Zagoros kalnas. Pats Zagoros miestas visai gražus, maža oazė tarp niūrių akmenynų.
Vėliau mūsų kelias pasuko link Uarzazato ir, tradiciškai pasilinksminus šiurpiuose kalnų keliuose, jau visai tamsoje grįžome į viešbutį, kuriame buvome apsistoje išvažiuodami iš Imlil. Pažįstama vieta artėjant audrai nuteikė raminančiai. Kadangi kalnų degalinėse negalėjom naudotis kortele ir beveik neturėjom grynų, pinigų užteko tik sumokėti nakvynei, o vakarienei sukurtom atsargai įsimestą ameirkietišką MRE. Saugioje vietoje kapojant košę iš maišiuko, prasidėjo stulbinantis lietaus ir žaibų šėlsmas. Tada pagalvojom, kad šioje kelionėje mes visada visur atsidurdavom laiku – ir kalne, ir lankytinuose objektuose, ir dykumoje, ir šiame pakelės prieglobstyje.
