Slavkovský štít (2452)

Slavkovsky Stit įspūdingas tuo, kad jo viršūnę daugeliu atveju matysi nori to ar nenori, tad anksčiau ar vėliau ji išbadys tau akis ir privers į ją lipti. Virš Stary Smokovec stūksąs galingas masyvas yra būdingiausias kraštovaizio elementas žiūrint iš pietų. Taip jau išėjo, kad mes, kelias dienas regėję kalną kaip ant delno, pradėjom svaigti apie viršūnę, tad po beveik 2 savaičių ardymosi Tatruose ir Slovakų rojuje paskutinę atostogų dieną gan vėlai ryte (apie 6 val.) pradėjome žygį. Takas iki Hrebienok nesunkus – pakilimui rinkomės asfaltuotą dalį, kurioje turbūt nė pusvalandžio neužtrunkama, nusileidimui – kelią šalia funikulieriaus ar kaip ten tas daiktas vadinas. Pačiame Hrebienoke surandi nuorodas ir kelionė prasideda. Kelia savotiškas. Gražių vaizdų yra, net apžvalgos aikštelė stovi, taip akmenėlis po akmenėlio ramiai skiniesi pirmyn. Susiruošę į kalną padarėm vieną rimtą klaidą – neįvertinom, kad išeinam kiek vėliau negu visada, o diena numatyta saulėta. Dar nepasiekus viršūnės baigėsi beveik visos vandens atsargos, tad kurį laiką teko kankintis. Ir gerai įdegti, nes ir nuo saulės prastokai saugojomės. Pats lipimas nėra labai ypatingas, tačiau ilgas, aukščiau palipus daug žvyro. Pliusas kad beveik visą laiką galima grožėtis puikia panorama. Ir kalnas gan apgaulingas – dauguma pasiekę Nos (2283 m.) palūžta suvokę, kad žygis dar nesibaigė. Matėme net pašėlusių turistų, kurie agentūrų kelioms valandoms atgabenti į Hrebienok tikėjosi, kad op op ir užbėgs į kalną, ir visiškai uždusę bei supratę, kad grupė jų nelauks, panikos pilnomis akimis, springdami bei dusdami lėkė apačion.

Kaip ten bebūtų, kamuojami minčių apie artėjančią mirtį nuo troškulio, viršūnę pasiekėm netikėtai. Tai yra lipom, lipom, ir staiga ji ėmė ir atsirado, nesupratau nei kaip, nei iš kur. Oras buvo puikus, viršūnė irgi, tada susiradę ramesnį užkampį kurį laiką pasivoliojom žavėdamiesi vaizdais ir debesimis. Kaip ir dauguma kitų lipusiųjų. O tada laukė ilgas ir troškulio kupinas kelias žemyn. Na ir dar kelios mane kamavusios problemos, nes pasirodo ant žvyro ir be lazdos leidžiuosi kaip šluba vidutinio amžiaus krizę pergyvenusi meška. Tik vėliau, suvokus lazdų svarbą, bent didžiąją dalimi atsikračiau šio niekingo ir bailaus įpročio.

Daugiau apie kalną: summitpost.org